Pastaraisiais mėnesiais vykstantys neramumai Artimuosiuose Rytuose parodo, kad šiandieninio pasaulio galingieji kaip išmanydami mėgina išlaikyti savo įtaką politiniame pasaulio žemėlapyje. Tai kova ne dėl demokratijos, kaip buvo deklaruojama gruodžio mėnesį mėginant nuversti Baltarusijos lyderį ir vienintelį, anot spaudos, Europoje likusį diktatorių A. Lukašenką, bet dėl energetikos ir iš jos gaunamų turtų. Panaši situacija šiuo metu klostosi ir Libijoje. Karą Libijoje būtų galima prilyginti karui dėl energetikos ir naudingųjų iškasenų.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir jos sprendimais JAV pastarąjį dešimtmetį naudojasi kaip priedanga, kad būtų patenkinami jų asmeniniai interesai ir išlaikomas „Super valstybės“ statusas. Prasidėję neramumai Tunise ir Egipte buvo tik maža dalelė programos, kurią JAV strategai ir prezidento B. Obamos kabineto žmonės buvo gerai suplanavę. Pastarojo mėnesio įvykiai bei Baltųjų rūmų atstovų vizitai Europos Sąjungoje buvo ženklas, kad artimiausiu metu pasaulio politiniame žemėlapyje gali įvykti ryškių pokyčių.
Kodėl buvo nuspręsta pulti Libiją prisidengiant demokratijos gynimu Artimuosiuose Rytuose? Kas yra tikroji priežastis - demokratijos stoka, žmogaus teisių pažeidimai, vergovė, nusikaltimai žmogiškumui, terorizmas ar „juodasis auksas“? Jau tapo įprasta, kad tiesos sakyti niekas nenori. Šiuo metu Libija patenka į pasaulyje daugiausiai naftos išgaunančių šalių dešimtuką. Ji išgauna daugiau kaip 45 mlrd. barelių naftos (per parą vidutiniškai – 2 mln. barelių), o tai sudaro nei daug mažai – nuo 7 iki 9 trilijonų dolerių. Ši šalis beveik 80 % išgaunamos naftos eksportuoja į Europą: 38 % išgaunamos naftos yra eksportuojama į Italiją, 19 % - į Vokietiją, 8 % - į Ispaniją, 6 % - į Prancūziją. Analizuojant šiuos skaičius darosi aišku, kodėl tarp JAV sąjungininkų, padedančių pulti Libiją, yra šios išvardintos šalys. Italija iš Sicilijos salos leidžia kilti JAV naikintuvams F-16, tuo tarpu Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy demonstruoja savo galią ir ryžtą, taip mėgindamas įtikti prancūzams prieš artėjančius prezidento rinkimus. Šioje istorijoje bene santūriausia išlieka Vokietija. Vokietijos pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos pasaulio valstybės, ne išimtis ir mūsų Lietuvos politikai, kuriems reiktų imtis kitokios nei dabartinės strategijos energetiniame konflikte su Rusija. Vokietijos pavyzdys tik parodo, kad su valstybėmis, iš kurių gauname žaliavą ar energiją, būtina išlaikyti stabilius santykius. Vokietijai laikantis šio principo, jos ekonomika išliko stabili per šią pasaulinę ekonominę krizę.
Ar JAV interesai svarbiau už saugumą ir žmogaus teises? JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, tiek H. Clinton, tiek B. Obama kalbėjo, kad JAV savo įtaką turi išlaikyti ne tik Irake, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose, o tai pasiekti reiktų bet kokia kaina, nesvarbu kokiomis priemonėmis. Kad tokios politikos kaina būtų pagrįsta ir įtikinama, JAV paskelbė kovą su terorizmu, taip įbaugindami visus pasaulio žmones, kad pastarieji manytų, jog JAV yra „gėrio nešėja“ ir kad tik JAV kartu su NATO mus apgins nuo visų blogybių. Tačiau tokie veiksmai yra tik lojalių valstybių įpareigojimas laikytis visų JAV keliamų sąlygų, kartu – ir savo šalyse įkurti priešraketines bazes. Tačiau kodėl Artimieji Rytai, kurie yra valdomi gentiniu principu, ir daugumoje valstybių jų vadovai stabiliai postuose sėdi jau ne pirmą dešimtį? Atsakymas paprastas – naftos kvapas.
Nei vienas tarptautinės politikos apžvalgininkas ar JAV Baltųjų rūmų atstovas viešai nepasakė, o tiksliau neatskleidė tikrųjų interesų ir karo Irake rezultatų. Niekas garsiai nesakė, jog JAV kariai bei sąjungininkai, nuvertę Saddam Hussein, kaip „aukso puodą“ gavo naftos už beveik 25 trilijonus dolerių. Štai jums ir atsakymas, kokia kaina ir kieno sąskaita JAV nuo karo Irake pradžios pakėlė savo ekonomiką ir taip išlaikė politinę įtaką tarptautiniame politiniame žemėlapyje.
Savo kalbose tiek C. Rice, tiek JAV gynybos vicesekretorius P. Wolfowitz, tiek kiti Baltųjų rūmų atstovai teigė, kad Irakas – tai naftos jūra, kuri turi priklausyti JAV. Nei vienas tarptautinės politikos apžvalgininkas nuo šaltojo karo pradžios kalbėdavo apie įtakos formavimą Artimuosiuose Rytuose, visi vienbalsiai sutiko, kad valstybė, kuri sugebės kontroliuoti Artimuosius Rytus ir joje esamą naftą, išliks galingiausia pasaulyje. Panašu, kad gerai suplanuotus verslo interesus bei siekį dominuoti Artimuosiuose Rytuose perpratusios JAV, Šaltojo karo išvakarėse pasinaudojusios vykusiais neramumais Artimuosiuose Rytuose, su Saudo Arabijos karaliumi Abdul Aziz sudarė sutartį, kurią galima pavadinti „apsauga už naftą“. Tai buvo pirma, bet kartu labai didelė JAV pergalė Artimuosiuose Rytuose.
Įsijautusi į šį diktatorės vaidmenį JAV užsigeidė dar vienos valstybės Artimuosiuos Rytuose ir 1953 m. galimai organizavo perversmą Irake. Perversmo metu buvo nuversta tuo metu demokratiškai išrinkta valdžia, kuri jau buvo pradėjusi galvoti apie bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Toks bendradarbiavimas buvo nepriimtinas JAV, nes tokiu atveju būtų atsiradusi grėsmė prarasti „Super valstybės“ statusą, o visos investicijos būtų nuėjusios perniek. 1954 m. JAV intrigų dėka demokratiškai išrinkta Irako valdžia buvo nuversta, o į valdžią atėjo JAV nuolankumu pasižymėjęs tuo metu mažai kam žinomas S. Hussein ir jo partija „Baath“. Tai buvo tiesiogiai JAV įvesta karinė diktatūra Irake ir dar viena ryški JAV pergalė Artimuosiuose Rytuose. Žingsnis po žingsnio visos JAV kompanijos pradėjo užvaldyti gretimas valstybes. Kurdami savo kapitalo įmones amerikiečiai praktiškai atėmė galimybę vystytis šioms valstybėms, nes visos gaunamos pajamos ir pelnas iškeliaudavo į JAV. Vadovaujantis šia patirtimi, kuria sėkmingai naudojamasi nuo 2001 m. skirtingose pasaulio vietose, galimai sukelti pilietiniai karai ir neramumai Irake, Egipte, Tunise, Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje.
Praktiškai iki 1980 m., kai buvo įkurta OPEC, kuri kontroliuoja naftos gavybą ir kainą Artimuosiuose Rytuose, JAV kompanijos kaip „Shell“ „Texaco“ bei „Standard oil“ tokios organizacijos sukūrimu buvo nepatenkintos. Laikui bėgant JAV pamatė, kad praranda įtaką Artimuosiuose Rytuose, nes organizacija OPEC pradėjo įgyti vis didesnių galių, o JAV vaidmuo pradėjo labai stipriai mažėti. Tačiau JAV, nenorėdama parasti lyderės pozicijos, dėjo maksimalias pastangas, kad santykiai su Saudo Arabija išliktų kuo glaudesni. Amerikiečiai, matydami augančią ir stiprėjančią Saudo Arabiją bei jos įtaką OPEC, suprato, kad be jos pagalbos JAV įtaka greitai sumažės, o aštuntajame dešimtmetyje auganti Sovietų Sąjunga gali tapti galingiausia valstybe pasaulyje.
JAV ir Saudo Arabiją vienijo pagrindinis tikslas - pinigai ir diktatoriškas valdymas. Amerika pastariesiems tiekdavo ginklų, kad režimas toliau valdytų šalį, o Amerika gaudavo pigesnę naftą. Šie faktai tik paliudija apie amerikiečių siekį įvesti savo diktatūrišką valdymą pasaulyje ir apie dabar formuojamą politinę situaciją.
JAV gerai žinomas ir kartu pripažintas publicistas bei buvęs JAV federalinio banko direktorius Alan Greenspan savo knygoje „Neramumų amžius“ rašė, kad šiandien JAV yra politiškai nepatogu pripažinti tai, ką visas pasaulis jau seniai žino - karas Irake kilo dėl naftos. "Turėtų būti aišku tai, kad tol, kol Amerika yra priklausoma nuo naftos tiekėjų, kurie yra jai priešiški, šalis yra pažeidžiama ekonominių krizių ir turi menkas galimybes tas krizes kontroliuoti". Anot jo, karas Irake neturi nieko bendro su masinio naikinimo ginklais, kurių JAV kariai taip ir nerado, o veikiau yra susijęs su ekonominiu pavojumi, kurį kontroliuodamas pagrindinius Artimųjų Rytų naftos telkinius galėjo kelti S.Hussein.
JAV baiminosi, kad kadaise sąjungininku laikytas buvęs Irako diktatorius, turėjo galimybę daryti tiek politinę, tiek ekonominę įtaką Vašingtonui bei jo artimiausiems bendražygiams. Atimti naftos telkinių kontrolę ne tik iš Sadamo, bet ir visų ateinančių Irako vyriausybių rankų, neokonservatorių nuomone, reikštų imunitetą ekonominėms krizėms. Be to, naftos nekontroliuojančios valstybės būtų paliktos JAV malonei bei diktatui.
Turint omenyje, kad naftos paklausa pasaulyje auga, o išteklių mažėja, naftos išteklių kontrolė nefunkcionuoja, tai reikštų, kad JAV įgytų tokią galią Artimuosiuose Rytuose, kokios niekada nėra regėję nei romėnai ar otomanai.
Dar būdamas kandidatu į prezidentus G. W. Bush kalbėjo apie didesnį karinių pajėgų įvedimą į Artimuosius Rytus. Jam tapus prezidentu, jo komanda kūrė planus, kaip išlaikyti ekonomines ir politines galias pasaulyje, pasinaudojant dar 1955 m. „pastatytu“ Irako lyderiu S. Hussein. Tuo metu apvaliajame kabinete buvo nuspręsta sukurti pasaulinį mitą apie teroristų grupuotę „Al-Qaeda“, tuo pridengiant prasidedančius karių veiksmus Irake. Vėliau, norėdami prisidengti, JAV prikišo diktatorišką politiką teroristų grupuotėms. Amerikiečiai priėmė labai gudrų sprendimą ir paprašė savo sąjungininkų, kartu ir Lietuvos, priimti keletą kalinių iš Gvantanamo kalėjimo, taip tampant potencialiais pačios JAV sukurtos teroristų grupuotės taikiniais. Šie JAV kariniai veiksmai parodo vienintelį jos tikslą - ji ir toliau bet kokia kaina sieks, kad per 60% importuojamos naftos iš Artimųjų Rytų išliktų jos rankose ir tų valstybių vadovai išimtinai paklustų primetamai jų valiai.
Tiek A. Greenspan, tiek B. Obama, tiek H. Clinton, taip pat ir Lietuvos politikų kalbos rodo, kad pasaulyje vyksta tikrų tikriausiais energetinis karas. O mažiausios valstybės, tokios kaip Lietuva, yra tik JAV Baltųjų rūmų įrankis, siekiant užsibrėžtų karinių veiksmų. Kas gali paneigti, kad JAV tarnybų pareigūnai nedaro įtakos mūsų aukščiausiems valstybės pareigūnams, ypač tai buvo galima justi išreiškus nepasitikėjimą Energetikos ministru A. Sekmoku. Nors JAV mes energijos prasme ir nesame patrauklūs, bet teritorine prasme esame strategiškai reikalingi ir kartu labai pažeidžiami. Lietuvai stojant į NATO, JAV viešai formavo nuomonę, kad kaip partneriai mus apsaugos nuo priešų, tačiau niekas nė nesusimąstė, kas tie mūsų priešai ir kam mes esame įdomūs. Svarbu buvo viena – kuo greičiau įkurti priešraketines gynybos bazes ir taip valstybės suverenitetą atiduoti JAV žvalgyboms ir Baltųjų rūmų ponams.
Analizuojant esamą informaciją, darytina prielaida, kad balandžio mėnesio viduryje pilietinė suirutė turėtų prasidėti ir Saudo Arabijoje, vėliau ši banga persimes į Iraną, Alžyrą bei Nigeriją. Po šių apsimestinių demokratijos gynimo invazijų į Artimuosius Rytus didžioji dalis naftos gavybos pereis į amerikiečių rankas, kai tokios kompanijos kaip „Shell“, „Texaco“ bei „Standard oil“ diktuos visas naftos rinkos kainas ir vienintelė šiuo metu veikianti tarptautinė organizacija OPEC bus sužlugdyta. Prezidentų F.D. Roosvelt, B. Clinton, G. W. Bush, B. Obamos, valstybės sekretorių C. Rice bei H. Clinton siekiai ir norai valdyti „juodąjį auksą“ išsipildys su kaupu. Tik klausimas, ar jie pasitenkins tik „juoduoju auksu“, ar jiems prireiks ir geltonojo aukso, kurio kainos pasaulio rinkose auga „kaip ant mielių“. Geltonojo aukso, kaip ir „juodojo aukso“ Artimuosiuose Rytuose yra prikaupta tiek, kad JAV ar jos sąjungininkams pasisavinus porą šimtų tonų jie net nepajustų, kaip tai atsitiko su Iraku. Taip bus pakelta JAV ekonomika, o mažosios valstybės taip ir liks prarajoje ir ekonominis vystymasis sustos. Rezultatas – naftos kaina jau dabar pakilo nuo 103 dolerių iki 116 dolerių už 1 barelį, o artimiausiu metu, jei prasidės pilietiniai karai Artimuosiuos Rytuose, neatmetama, kad naftos kaina pakils iki 200 dolerių už barelį.
Peršasi nuomonė, jog kaip ir Irakas, taip ir Libija nėra ir nebus paskutiniu JAV Baltųjų rūmų įnoriu. Belieka laukti ir kartu stebėti, kaip mūsų valdžios ponai galutinai pritars JAV vykdomai politikai.
Remigijus Žemaitaitis
