• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ilgametė Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijos pedagogė, žymi kanklininkė, dirigentė Regina Vaišnorienė šiemet mini kūrybinės veiklos 40-metį. Tautinės muzikos puoselėtoja nerimauja, kad, nusigręžę nuo savo šaknų, nebemokėsime nei lietuviškos šnektos, nei dainų. Ji baiminasi, kad lietuviams nenutiktų taip, kaip olandams, kuriuos šiauliečiai mokė dainuoti seną olandų liaudies dainą. Patys olandai jos nebemokėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Jaučiasi nereikalingi

– Minite 40 kūrybinės veiklos metų. Kaip per juos kito požiūris į tautinę muziką?

– Nebėra mūsų tautoje dvasingumo, viską valdo pinigai. Žmogus eina į madingą koncertą, sumoka didelius pinigus, nors koncertas ir ne aukšto lygio. Nėra pasididžiavimo: „Aš – lietuvis!“ Žmonės nebepragyvena, spjauna, atsisako Lietuvos ir išvažiuoja. O užsienyje tautiškumo ypač pasiilgsta.

REKLAMA

Sovietmečiu būdavo cenzūra, bet mes gražiai išsisukdavome. Pasirodymuose būtinai reikėdavo idėjiško, tarybinio, momento. Mes, prisidengdami tema „tautų draugystė“, paimdavome latvių ar estų šokį, ir taip “išsirutuliodavome“.

Tarybiniais metais teko koncertuoti ir pristatyti instrumentus Amerikoje, Vokietijoje, o dabar viskas atsiremia į pinigus: kolektyvą išvežti į užsienį – sudėtinga.

REKLAMA
REKLAMA

Užsienyje girdime: „Nuostabu, neįtikėtina, kad šitokiais netobulais instrumentais galima profesionaliai pagroti!“ O lietuvaičių požiūris į mus kitoks. Į koncertus daugiausia susirenka pagyvenę, senyvo amžiaus žmonės.

Man buvo skaudu, kad įkurtas antras po „Lietuvos“ ansamblio – Šiaulių “Jovaras“ – buvo sunaikintas 1999 metais, nepriklausomos Lietuvos laikais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš ketverius metus Šiaulių konservatorijoje įkūrėme mokyklos pasididžiavimą – jaunimo dainų ir šokių ansamblį „Jovarėlis“.

Gaila, kad miestui mūsų nereikia, nors tautinis menas turi būti reikalingas. Miesto Savivaldybėje vyksta įvairūs susitikimai, galėtume pasirodyti. Rengiame programas, dalyvaujame Dainų šventėse, bet kad būtume reikalingi... Taip nėra.

REKLAMA

Miesto Savivaldybė nėra konservatorijos steigėja, gal dėl to ir atstumia. Buvome pavaldūs apskričiai, dabar esame respublikinio pavaldumo. Taip kiekvieną kartą: tarsi nebūtume Šiauliuose. Mes labiau žinomi respublikoje negu savo mieste.

– Apmaudu?

– Mes įpratę. Kuo daugiau susiduriame su problemomis, tuo daugiau dirbame. Tai – tarsi paskata dar daugiau daryti, kad pagaliau mus pamatytų.

REKLAMA

Mokė olandus dainuoti olandiškai

– Minėjote, kad į liaudies muzikos koncertus renkasi pagyvenę žmonės. Galbūt problema ateina iš mokyklų, kuriose nemokoma etnokultūros?

– Taip! Kanklelės, ypač tradicinės, turėtų pasiekti vidurinę mokyklą, reikėtų pamokų: pagroti autentinėmis kanklėmis yra labai nesudėtinga. Nesudėtinga ir paskudučiuoti, sekminių ragelį papūsti. Manau, kad per prisilietimą prie tautinio instrumento ateitų ir tautinis mentalitetas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tautiškumą mokykloje ypač reikėtų skiepyti. Kiek tenka nueiti į koncertuos – jaunimas mažai bedainuoja lietuviškai. Televizijų šou programose irgi dainuojama angliškai.

Kuriamos vaikų, jaunimo grupės, kodėl jų negalima pavadinti lietuviškais pavadinimais? Mane tas labai jaudina. Esu nusivylusi, kad patys lietuviai naikina savo tautos pradmenis, tautiškumą. Kas bus po dar 20-ies metų? Manau, greitai nebešnekėsime lietuviškai ir nemokėsime liaudies dainos.

REKLAMA

Bijau, kad neatsitiktų Lietuvoje taip, kaip mums pirmą kartą nuvažiavus į Olandiją. Atlikome seną olandų dainą „Maža paukštelė“ ir buvome nesuprasti: olandai pagalvojo, kad tai – lietuvių daina.

Kai muzikos mokyklos direktoriui olandui pasakėme, kad ši daina – jų liaudies, labai nustebo. Susirado seną mokytoją, kuri mūsų teiginį patvirtino. Ant programos nugarėlės atsirado dainos žodžiai olandų kalba: mes olandus mokėme liaudiškos jų pačių dainos. Gėdų gėda.

REKLAMA

Dirbame, kad taip neatsitiktų mums. Paradoksas, bet dabar jau darosi sunkiau nei sovietmečiu.

– Kas sukuria šį paradoksą? Globalizacija, kosmopolitizmas?

– Invazija iš užsienio. Pradedu galvoti, kad mes patys savanoriškai kuriame okupaciją. Lendame į kitų tautų meną. Nesu kategoriškai prieš, bet išsiverskime kitų tautų dainas, padainuokime lietuviškai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vyresnioji karta pasikalbame: tarybiniais metais išlaikėme tautiškumą, dainavome lietuvių liaudies dainas.

Pavyzdys iš mūsų mokyklos. Vienas mokinukas sako: „Mokytoja, kaip sunku, lietuvių kalbos egzamino neišlaikysiu. Dėl anglų kalbos jokų problemų“. Prie ko priėjome!

Džiaugiuosi, kad turiu vaikų, kurie mokosi, skleidžia tautinį meną. Rodau, jiems, kiek galėdama, kas gražu, lietuviška. Ateityje, tikiuosi, jie dirbs šį darbą. Turiu svarbią padėjėją dukrą, taip pat kanklininkę, kuri stos į mano vietą.

REKLAMA

Reikia pedagogų iš didžiosios raidės

– Ugdote jaunus žmones. Kas labiausiai formuoja jų pasaulėžiūrą?

– Daug šeimų yra atskirtos: tėvelis ar mamytė dirba užsienyje. Todėl dabar labai reikėtų nuoširdžių, gerų pedagogų. Pedagogų iš didžiosios raidės.

Iš vaikų kalbų žinau, kad net vidurinėse mokyklose nėra mokytojų (žinoma, taip nesakau apie visus), o yra dėstytojai, kurie perskaito paskaitą ir išeina. Neaktualu, ar vaikas išmoko, ar kažką gavo, ar susidomėjimo.

REKLAMA

Aš prieš mokytojus – dėstytojus, o už tokį mokytoją, kuris paaukotų visą savo gyvenimą darbui.

Mano mokiniai dažnai mane pavadina „mama“. Pasirūpinu ne tik specialybės dalykais, bet ir tuo, ar vaikams nešalta, kaip jie gyvena, žinau apie jų šeimas. Man ir savo, ir svetimi vaikai vienodai rūpi.

– Kaip pavyksta šiuolaikinį moksleivį atitraukti nuo kompiuterio ir paskatinti groti liaudies instrumentu?

REKLAMA
REKLAMA

– Pasiprašau vidurinių mokyklų mokytojų ir ateinu į klases. Ne tuščiomis – su muzika. Norinčių groti būna labai daug. Tik kartais tėvai nenori, kad vaikas grotų kanklėmis. Neprestižas. Geriau fortepijonas, smuikas. Manau, geriau puikiai pagroti savo tautiniu instrumentu kanklėmis, nei prastai groti fortepijonu vien dėl to, kad šis instrumentas – gražus.

Kanklėse skamba protėvių balsas

– Kokį užkalbėjimą mūsų protėviai užkodavo liaudies instrumentuose?

– Tai yra glūdinti lietuvių tautos dvasia. Garsas – lietuviškumo, lietuvių tautos protėvių žodis, balsas, šauksmas. Iš „dūšelės“ turime ir groti, sujaudinti savo tautą. Juk kanklės minimos jau XVI amžiuje.

Kanklelės pas mus nelabai yra vertinamos. Kokia priežastis? Žmonės nėra normaliai girdėję, kokia kanklių evoliucija, kaip jos groja. Manoma, kad kanklės gali pagroti tik liaudies dainą. Taip nėra. Grojame nuostabius kūrinius, nes tobulintomis, koncertinėmis, kanklėmis galima groti viską. Mano įkurtas kolektyvas „Aušrinė“ groja Astoro Piacolos kūrinius – tango, fokstrotą. Galbūt nežinojimas žmones atstumia nuo šio instrumento.

– Iš pirmo žvilgsnio paprastas instrumentas kanklės nėra toks paprastas?

– Dažnas po koncerto pasako tokią frazę: „Netikėjome, kad kanklės gali šitaip groti“. Vadinasi, žmones reikia šviesti. Kas prie kanklių prisiliečia, nebepadeda. Mano mokiniai ir toliau kankliuoja. Ne viena mergaitė yra nutekėjusi į užsienį: vežasi instrumentą, groja ir rodo kitoms tautoms.

Tik dabar madas diktuoja televizija, kuriai tereikia balsavimo, reitingų. Kartą „muzikantai“ televizijos laidoje „grojo“ koncertines kankles užsidėję atvirkščiai. Toks tautinės muzikos propagavimas.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų