Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suformuota darbo grupė pateikė valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją. Joje yra prasmingų žingsnių – sujungti Sodros įmokų administravimą su mokesčių inspekcija, nebeskirti naujų pirmo ir antro lygio valstybės pensijų, perduoti nelaimingų atsitikimų darbe draudimą rinkai. Šie sprendimai geri, daryti juos be abejo reikia, tačiau visi puikiai supranta, kad tokios pertvarkos yra nepakankamos, kad valstybinio socialinio draudimo sistema išvengtų finansinio kracho. Ir štai darbo grupė pasiūlė saliamonišką, visuomet veiksmingą sprendimą – ilginti pensinį amžių, iki 65 metų. Keičiant šį labai svarbų valstybinio socialinio draudimo parametrą, ilgainiui galima pasiekti, kad Sodra būtų perteklinė, nes turėtų finansuoti vis mažiau pensininkų ir tai darytų vis trumpiau.
Žmogui toks sprendimas yra tik blogas ir nenaudingas – kas gi nori ilgiau, t.y. daugiau, mokėti Sodrai, o gauti neapibrėžto dydžio pensiją, kuri priklausys nuo būsimojo laikotarpio Sodros galimybių. Žmogaus ir Sodros konfliktas yra užprogramuotas ir neišvengiamas einamųjų išmokų sistemoje. Dirbančioji ir įmokas mokančioji visuomenės dalis visuomet sakys, kad Sodros įmokos yra per didelės. Kad darbo jėgos kaina dėl Sodros įmokų padvigubėja, ir sumokėjus mokesčius tiesiog nebelieka iš ko pasitaupyti senatvei, motinystei ar nedarbui. Ir dirbantieji teisūs.
Išmokų gavėjai visuomet sakys, kad jų gaunamos pensijos yra mažos, ir tai irgi yra tiesa. Mamos niekuomet nepritars motinystės išmokų mažinimui, atimant iš jų pažadėtą gerovę, ir jos turi teisę piktintis nuolat keičiama išmokų tvarka. Mažinamomis išmokomis nepatenkinti ir bedarbiai, ir ligos pašalpų gavėjai, teisūs ir jie. Ir net kai Sodros išmokos buvo keliamos, padidėjimas daugeliui atrodė nereikšmingas, nors bendrame Sodros katile išmokos didėjo stipriai. Sodra, kaip sistema, negali pasitarnauti žmogui – juk visą gyvenimą, ir darbingą, ir senatvėje, Sodra neatliepia į žmogaus poreikius ir interesus. Valdžia garantuoja orią senatvę ir kuria naujus pažadus dėl jos, puikiai žinodama, kad negalės to padaryti, net jei dirbantįjį išsunks lyg citriną. Tad kada, jei ne dabar, kai Sodros ydos atsiskleidė visu stiprumu, geriausias metas apsispręsti – ar gelbėsime Sodros iškabą, didindami pensinį amžių, mažindami išmokas, keldami Sodros įmokas, ar ieškosime tokios socialinio aprūpinimo sistemos, kuri nekiršintų kartų, nesiraukšlėtų kartu su senstančia visuomene, nežaistų žmonių lūkesčiais ir suteiktų pajamų senatvėje ar ištikus bėdai.
Jei darbo grupės pasiūlytai reformai bus pritarta, Sodros gelbėjimas ir toliau išliks rutininiu, kiekvienos dienos darbotvarkėje įrašytu klausimu. Pensinio amžiaus ilginimas sukurs naujų spręstinų problemų. Kaip rodo Europos patirtis, kur pensinis amžius ilgesnis, itin daug žmonių pradeda naudotis aktyvios pensijos schemomis, įforminti netektą darbingumą ir vis tiek išeiti į pensiją anksčiau. Taigi, nors žmonės gyvena ilgiau, ilgiau dirbti jie nenori arba negali. Kokie pakeitimai lauks, kai prailgintas amžius ims ir nepaveiks Sodros taip, kaip tikimasi? Pensinio amžiaus ilginimo pagrindimas ilgesne žmogaus senatve – vengimas pripažinti Sodros, kaip sistemos, ydas. Žmogus džiaugiasi ilgu gyvenimu, o Sodrai jis trukdo. Ir vėl gi verta atsakyti į klausimą, ar turi būti beatodairiškai ginama vieno žmogaus – Bismarko – sugalvota socialinio draudimo sistema, jei ji netarnauja žmogui ir patinka tik politikams.
Pensinio amžiaus ilginimas lauktą taupymo efektą duos tik po kelerių metų, tačiau Sodroje skylė žiojėja dabar. Sunkiai Sodros subalansavimą žada ir piešiama perspektyva, kad pailginus pensinį amžių, didės pensija. Vadinasi, Sodra ir toliau bus ne kas kitas, o skylė, gilėjanti dėl nuo 2015-ųjų metų itin padidėsiančio į pensiją išeinančių žmonių kiekio. Siūloma, kad dalį valstybinio socialinio draudimo naštos prisiimtų valstybės biudžetas, bet tai – tik kita to paties palto kišenė, taip pat kiaura, praskolinta. Siūloma suagituoti žmones noriau dalyvauti Sodroje, skaičiuojant sumokėtas įmokas ir verčiant jas taškais, nuo ko priklausytų Sodros išmoka. Tik nežinia, kas gali užkibti ant virtualių taškų kabliuko ir kokios teisybės gali tikėtis iš tų, kurie nuolat kaitalioja taisykles? Taškai nepavirs litais, o būtent litų Sodroje trūksta ir truks.
Sunkų rebusą tenka spręsti, ieškant geriausios socialinio aprūpinimo sistemos ateityje, ir įvykdant prisiimtus įsipareigojimus esamiems išmokų gavėjams. Einamųjų išmokų sistemą labai lengva įvesti – tarsi mana iš dangaus pradeda byrėti išmokos. Savo blogąsias puses ši sistema pradeda demonstruoti tiktai kitoje politikų kadencijoje. Išeiti iš tokios sistemos, labai brangu, bet dar brangiau joje likti. Kuo vėlesnė permaina – tuo skausmingesnė. Saugant Sodrą, daugelį iš mūsų vienaip ar kitaip pasistengs iš jos „išmesti“, o pabaiga vis viena tokia pati. Sistemą reikės pakeisti kitokia. Laiko atsukti atgal negalima, bet galima sprendimus padaryti dabar, kad vėliau nesigailėtume praradę ir šį šansą.
Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
Komentaras Lietuvos radijui
