Romualdas Struoga: „Nors 1918 metų vasario 16–oji, ko gero, primena mūsų kovo 11–ąją – aplink svetimos kariuomenės ir tokiomis sąlygomis lietuvių inteligentai turėjo išlįsti iš kažkokių plyšių ir pradėti kurti valstybę po šapelį, aš vis dėlto svarbesne laikau Vasario 16–ąją. Nes tai ir mano gimtadienis“.
Oficialiai vadinamas Šiaulių miesto politiniu ir visuomenės veikėju, bendražygių – Sąjūdžio metraštininku šiaulietis Romualdas Struoga save kukliai įvardija fotografu – žmogumi už kadro. Nors kaip tik per jo gimtadienį – Vasario 16–ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – plevėsuoja Trispalvės ir visuose valstybinės šventės renginiuose dalyvaujančiam Romualdui žmonės spaudžia ranką – sveikina...
Romualdas savo gimimo dienos nesureikšmina, šypsodamasis tai vadina tik gamtos, likimo dovana ir daug mieliau kalba apie kitus. Juolab kad jo gimtadienis niekada nebuvęs ypatingas. Na, gal išskyrus 1989 metų vasario 16–ąją...
Trispalvė bokšte ir glėbys tulpių
Kai Šiauliuose būrėsi pirmosios Sąjūdžio grupės, Romualdas Struoga, tada dirbęs Šiaulių teritorinės vandentiekio valdybos „Šiaulių vandenys“ automatikos ir telemechanikos tarnyboje, pasvarstė: „Kuo galiu aš, paprastas žmogelis, prisidėti prie Sąjūdžio, nes jį organizavo tokie intelektualūs žmonės... O pasvarstęs atėjo ir pasisiūlė: fotografuosiąs, ką reikės, be to galintis ir savotišku pasiuntinuku su fotoaparatu pabūti. Ir jo Sąjūdžiui reikėjo: ir fotografuoti karščiausiuose taškuose, ir žiniai parnešti Šiauliuose leistiems to meto sąjūdietiškiems laikraščiams.
Tad 1989 metų vasario 16–ąją, kai ant Šiaulių vandentiekio bokšto buvo keliama Trispalvė, Romualdas Struoga su fotoaparatu buvo kaip tik ten.
„Buvo pats Atgimimas, – dabar prisimena Sąjūdžio metraštininkas, – ir pasišovė tada Elektrokonstrukcijų gamyklos direktorius, dabar jau amžinatilsis, padaryti ant bokšto viršūnę, kad galima ten būtų pritvirtinti vėliavos stiebą... Trispalvės iškėlimas tada jau nebebuvo slaptas, pavojingas žygis – jei Vingio parke buvo iškelta, tai ir čia, Šiauliuose, jau buvo laikas. Aš tąsyk nieko ypatinga nenuveikiau, tik fotografavau – viską darė Sąjūdžio žmonės, ėjo didžiulė eisena, buvo toks pakilimas... Taigi pakėlėme vėliavą, aš fotografuoju. Buvo ten viena moteriškė, kuri taip gražiai žiūrėjo į vėliavą, į bokštą, kad net stambiu planu ją padariau, net norėjau Trispalvę jai į akis. Ach, kad mes dabar taip į savo vėliavas žiūrėtume... Nufotografavau ją, kitus, paskui žiūriu – ateina Virginijus Kačinskas su glėbiu tulpių ir sako: „Čia tau, Romai, su gimtadieniu“. Na, jei su gimtadieniu, tai su gimtadieniu...“
Vaikystė su babyte ir tėveliuku kunigu
Apskritai gimimo dienos ilgai Romualdas Struoga ir nešventė, nes iki karo Lietuvoje ir nebuvo įprasta jų švęsti, o ir augo jis ne pas tėtį su mama, bet, kaip pats sako, migruodamas po Lietuvą.
Gimė Romualdas Struoga 1932 metais Zarasuose, bet nė metukų nesulaukęs atsidūrė Panevėžyje, vėliau – Kretingoje, Palendriuose...
Augino jį babytė, kuri iš vienos vietos į kitą keliavo su savo broliu kunigu Augustinu Pranskiečiu, kuris su vyskupu Teofiliumi Matulioniu ir kitu kunigu grįžo iš Rusijos berods 1933 metais, kai buvo Lietuvos iškeisti į politinius kalinius. Gyvenimą su babyte ir tėveliuku kunigu dabar Romualdas Struoga prisimena su skirtingais jausmais: su didele pagarba ir liūdesiu.
„Kadangi labai mažas pradėjau važinėti, neprisimenu, kad kada nors kieno nors gimtadienis būtų buvęs švenčiamas. Kunigas buvo labai santūrus žmogus, nors turėjo labai savitą humoro jausmą, buvo puikus pamokslininkas, turėjo puikų balsą, vėliau jis dar pradėjo akti. O babytė buvo babytė. Taigi augau tarp suaugusių, rimtų, protingų žmonių, kurie, aišku, darė įtaką mano patriotiniams jausmams. Bet man labai trūko šeimos...“
Paaugęs Romualdas Struoga labai jau norėjo būti savarankiškas, tad stojo mokytis iš pradžių į Šilo Pavėžupio mokyklą, vėliau – į Panevėžio amatų mokyklą. „Kokie gimtadieniai 1947–1948 metais, – lyg pats savęs dabar klausia, – jei klasėje buvo septyniolikmečių, kurie eidavo su stribais kratų daryti, o kiti sėdėjo tylūs?“
Pirmieji gimtadieniai
Ir nors Romualdą Struogą, baigusį mokslus, paskyrė dirbti Vilniuje, bet ten neužsibuvo – 1950 metais jis pradėjo dirbti Šiaulių ryšių kontoroje. Tada, ko gero, ir pradėjo švęsti savo gimtadienius, nes apsigyveno telegrafisto Kairio šeimoje, kur buvo priimtas... kaip dar vienas vaikas.
„Kairys ir pasveikindavo mane su gimtadieniu pajuokaudamas: „Va, dėl tavęs galime ir Vasario 16–ąją švęsti...“ Atsakydavau: švenčiam, jei kas – yra pasas. Bet tas mano gimtadienis ir neužkliūdavo, nors susėdę prie stalo ir valdžią palazdavodavome. O aš ir ne šventėjas, ne gėrėjas. Taigi braviruoti, kad aš čia kažką tokio, ir negaliu , – pasakoja apie savo pirmuosius atšvęstus gimtadienius Romualdas Struoga. – O ir kai savo šeimą sukūriau 1957 metais, ir gimtadienius normaliai pradėjome švęsti, nė į vieną pusę nesidairėme, niekam neužkliuvome“.
Tiesa, vieną kartą yra tekę ir Romualdui Struogai apsilankyti sovietiniame saugume, bet ne dėl vasario 16–osios, o dėl vyresniojo brolio, kuris vengdamas sovietinės kariuomenės prigavo medikus – apsimetė kurčnebyliu. Paskui broliui teko ilgus metus kurčnebyliu apsimetinėti, kol tiesa paaiškėjo, bet jaunesniajam broliui dėl to problemų nekilo.
Į šventę tik su fotoaparatu
Šventė Romualdas Struoga savo gimtadienius ir dirbdamas Vandentiekio tarnyboje – sava „chebrytė“ ten buvo. Ten jis ir kandidatavo į pirmąją miesto tarybą, tapo Tarybos nariu ir Vasario 16–oji tarp daugybės darbų, rūpesčių, nuolatinių kelionių labiau buvo matoma tik tada, kai tekdavo atrinkinėti fotokadrus.
Fotografija tapo svarbiausia ir kasdien, ir per šventes. Net ir gimtadienius geriau Romualdas Struoga prisimena, jei buvo susiję su tuo pomėgiu: „Per gimtadienį gavau dovanų... pinigų, dar pridėjau savų ir nusipirkau „Zenit B“...“
Ir savaip – kaip fotografas – Romualdas Struoga atšventė savo septyniasdešimtmetį: surengė pirmąją fotoparodą, skirtą Vasario 16–ajai. Gulėjo jis tąsyk Kauno klinikose su aukšta temperatūra dėl kraujo užkrėtimo, bet vis dėlto surašė parodos atidarymui tekstą.
„Einu į visas šventes su fotoaparatu, – sako Romualdas Struoga. – Ir šią vasario 16–ąją eisiu į aikštę, nes reikia – ir taip ten mažai žmonių susirenka, tik funkcionieriai, funkcionieriai... Geriau jau ten koks normalus žmogelis pakalbėtų nuo dūšios. Paskui – namo gimtadienio švęsti. Nors kažin ar susirinks visi vaikai, anūkai ir proanūkiai – ne visi Lietuvoje gyvena. Apskritesnėms datoms susirenka“.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
