Stebiu diskusiją apie skalūnų dujas, ir suprantu, kad kuo toliau, tuo mažiau tai panašu į diskusijas. Greičiau tai apkasų karas. Vieniems skalūnų dujos yra būtinas dalykas, energetinės nepriklausomybės garantas. O tai reiškia, kad ant viso kito nusispjauti.
Kitiems skalūnai – įtartina iškasena, nežinomybė, neatsakyti klausimai. O tai reiškia, kad visi, kas už skalūnus – neatsakingi kraujasiurbiai ir bendruomenių priešai.
Blogiausia tai, kad į šiuos apkasus sulindo politikai. Vienoje pusėje konservatoriai, kitoje – socdemai. Viskas. Visuomenė padalinta. Sveiko proto balsui vietos tarsi ir nebėr.
Žygaičiai - širdžiai mielas miestelis. Kovosime kad nebūtų blogiau? Dirbsime kad būtų geriau? Ar piketuosime kad būtų kaip yra?
Problema ta, kad nevyksta elementarus dialogas. Vieni nepripažįsta, kad žmonėms, kurių pašonėje bus žvalgomos, o gal ir išgaunamos dujos, yra elementariai neramu. Ar nebus užterštas vanduo? Ar nebus pristatyta baisių gargarų? Ar nenusės gruntinio vandens lygis? Ar nebus triukšmo? O smarvės? Ar nebus perkrauta ir nudrengta infrastruktūra? Kas ir kaip savininkams sumokės už naudojimąsi žeme? Ar nedardės nuolat mažais keliukais didžiuliai sunkvežimiai? Ar bus darbo vietų vietos žmonėms?
Kai nėra atsakymų į šiuos klausimus, nenuostabu, kad greitai tampama mirtinais net iškasenų žvalgybos priešininkais. Nemažai politikų, pradedant merais ir baigiant premjerais, pasigauna šias nuotaikas, paskelbia, kad dangus jau beveik griūva, ir tampa superherojais gelbėtojais. Tačiau to gelbėjimo rezultatas – daugiau panikos ir mažiau aiškumo.
Kol kas jokia valdžia skalūnais užsiimančioms kompanijoms viešai neuždavė žmonėms rūpimų klausimų. Niekas nesudarė sąlygų išgirsti viešus ir aiškius atsakymus. Užtat padarė nemažai, kad aistras pakurstytų ir leistų suprasti, kad atsakymų nėra. Mano supratimu, tai yra neatsakinga.
Dar vienas aspektas, kuris supykdo ir neleidžia racionaliai kalbėtis – elementarus finansinis. Ar gali bendruomenės būti tikros, kad, jei patirs kokių nepatogumų (apkrauti keliai ar pan.), joms šie nepatogumai bus kompensuoti? Pavyzdžiui, kad sulauks naujos infrastruktūros, aplinkos pagerinimo? Kol kas ne, nes kompanijos įsipareigojimai vietinėms bendruomenėms neaiškūs, o dalijant pajamas už išgautą viešą turtą – dujas – savivaldybės lieka nuošalėje.
Paradoksalu, bet mokestis, kurį naftą ar dujas išgaunantys verslininkai sumoka už naudojimąsi viešu turtu, sumoka tik į valstybės biudžetą. Kitų iškasenų atveju gi 10 procentų atitenka vietos savivaldybei. Tikiuosi, kad Seimas pritars mano ir kolegų liberalų užregistruotai pataisai, kad principas būtų taikomas ir naftai bei dujoms.
Kažkur štai šiuose laukuose būtų vykdoma skalūninių dujų žvalgyba, o gal ir gavyba. Karvėms vietos liktų mažiau.
Jei Tauragės rajono ar Lietuvos valdžia vilkina problemų išsiaiškinimą randant atsakymus į iškilusius klausimus, gal ir čia teks šioms valdžioms padėti. Jau pakviečiau žvalgybai leidimą turinčios kompanijos atstovus į viešą diskusiją Liberalų sąjūdžio frakcijoje, kurioje jie išgirs sunkių klausimų. Tikiuosi, išgirsti aiškius atsakymus į šiuos visiems rūpimus klausimus. Kokia bus skalūnų ateitis Lietuvoje priklausys ir nuo to, ar kompanija juos turi. Skalūnai turi būti išgaunami, jei atneša naudą, ir neturi būti išgaunami, jei atneša žalą.
Viliuosi, kad skalūnai Lietuvoje nemutuos į tikrai pavojingą reiškinį – skaldūnus. Visuomenės suskaldymas, nesiklausymas ir nepagarba jau ir taip mūsuose yra liga, kuri žmonėms gadina ne tik nuotaiką, bet ir gyvenimus.
P.S. Beje, turiu deklaruoti savo asmenines skalūnines šaknis. Vienas senelis kilęs iš Žygaičių apylinkių, močiutė – iš Vainuto, kita močiutė – iš Žemaičių Naumiesčio. Visa tai yra tas žymusis skalūninių dujų galimas klodas. Man asmeniškai (ir dėl ten gyvenančių giminaičių) labai svarbu, kad šis pietų Žemaitijos kraštas būtų gražus ir turtingas.
