Traukinys juda su pagreičiu pagal politinę logiką. Kažkas pasakė, kad kainos labai išaugo (tikrai –vienos išaugo, kitos nukrito. Galima pažiūrėti statistiką).
Kažkam reikėjo politinių dividendų (kam apkaltinti, kad valdžia nieko nedaro, kam atsimušti, kad tai ne valdančioji dauguma, o blogieji verslininkai).
Kažkam galbūt pritrūko stuburo (panašu, kad Konkurencijos tarybos veiklos akcentai seka paskui politinius).
Kažkam pritrūko ekonominių žinių (maždaug pagal tokį scenarijų „kadangi nematau pakankamai objektyvių priežasčių kainoms augti, tai kainų augimas yra sąmokslas").
Ir štai turime įstatymo projektą, kuris tuoj nustatys, kad kainas reikia reguliuoti.
Šiame fone drįstu priminti kai kuriuos dalykus, kurie viešojoje erdvėje (o ir Seime) kažkodėl atrodo nebesvarbūs ar apskritai neminimi.
Pirma, kainos nėra ir negali būti objektyvios. Kaina yra pasiūlos ir paklausos rezultatas. Tuo tarpu tiek pasiūla, tiek paklausa kyla iš subjektyvių pirkėjų ir pardavėjų (gamintojų, augintojų, etc.) apsisprendimų. Pamanys pirkėjai, kad laikas užsipirkti daugiau grikių ir dings jie iš lentynų parduotuvėse nepaisant išaugusios kainos.
Beje, tai, kad grikių parduotuvėje tiesiog nebėra, liudija, kad net išaugusi kaina buvo per maža. Arba nuspręs vartotojai pirkti ar nebepirkti ekologiškus produktus, ir jų kaina atitinkamai kils arba kris. Tačiau vėlgi –tol, kol gamintojai nuspręs nustoti tręšti, arba atvirkščiai –pradėti tręšti savo laukus cheminėmis trąšomis.
Taigi, kalbos apie „objektyvius" veiksnius, kurie neva ir turi nulemti kainas parduotuvėse yra ne apie rinkos ekonomiką ir galbūt apskritai nesiremia tinkama ekonomine analize.
Antra, jau esu rašęs, kad nagrinėjant a la objektyvias kainų kitimo priežastis negalima apeiti pinigų politikos ir ekonominio sunkmečio realijų. Deja, šis veiksnys, nors būdamas pagrindinis, vis nustumiamas į kažkelintą planą, jei apskritai teikiamasi į tai atkreipti dėmesį.
Trečia, antkainių reguliavimas yra nei kiek ne geriau nei šiaip kainų reguliavimas. Tiesiog visame kelyje nuo žaliavos iki pirkėjo krepšio, kiekviename etape yra sukuriama vertė. Taip taip –netgi prekyba kuria vertę. Juk be prekybos kaip mes patogiai galėtume įsigyti tų pačių grikių –važiuoti į malūną, o ten –tiesiu taikymu į sandėlį?
Kainų reguliavimas yra, viena vertus, apribojimas kiek tos vertės galima sukurti, kita vertus, kiek iš tos vertės galima uždirbti. Kuris efektas pasireikš –priklauso nuo daugybės aplinkybių. Apribojus vertės kūrimą paaiškės, kad tam tikrų dalykų tam tikru būdu pardavinėti neapsimoka. Apribojus pelną paaiškės, kad konkurencija prekyboje sumažėja.
O kai kuriais atvejais paaiškės, kad daugiau atsakomybės teks permesti gamintojams (ką neretai draudžia jau anksčiau priimti įstatymai). Pavyzdžiui, jei prekiaujama greitai gendančiais produktais –kas prisiima atsakomybę už sugedimo riziką? Galėtų ir prekybininkas, bet jei sugenda, tarkime, apie 20 procentų produkto, tai 20 procentų maksimalus antkainis reikš, jog prekybininkas šios rizikos tiesiog negali prisiimti. O tai ne į gera ir pirkėjui, ir gamintojui, ir apskritai bendram labui.
Ketvirta, besivaikant spekuliantus –kainų didintojus, mes dėmesį nukreipiame nuo tikrų problemų. Pavyzdžiui, kiek kainas padidina neadekvati verslo kontrolė, leidimų, kurių neskubama išduoti, sistema, įvairūs akreditavimai ir licencijavimai, ženklinimo reikalavimai (viskas daroma, be abejo, vartotojo labui)?
Kaip veikia smulkių parduotuvių steigimąsi papildomi apribojimai parduotuvėms, kurios įsikūrusios daugiabučių namų pirmuose aukštuose? O kiek konkurenciją riboja teritorijų planavimo dabartinė sistema?
Kartais atrodo, kad yra daugiau nei protu suvokiama būdų kaip neįsileisti naujų konkurentų į rinką pasinaudojant valdiškomis priemonėmis.
Nežinau ar būsiu išgirstas, bet prieš pasukdami į komandinę ekonomiką, gal geriau penkis kartus iškvėpkime oro ir pamąstykime? Priešingu atveju begindami konkurenciją, ją galime ir palaidoti, o tada vartotojų galimybės bus panašiai liesos, kaip šiandien šilumos ūkyje...
