Tai BNS pranešė teismo atstovė Dovilė Bružaitė.
Kauno apygardos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, pripažino negaliojančiais atitinkamus Druskininkų savivaldybės administracijos išduotus dokumentus ir įpareigojo R. Malinauską nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostoje, ir sutvarkyti statybvietę.
Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria R. Malinauskas buvo įpareigotas nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, stoginę, lauko židinį, sutvarkyti statybvietę, taip pat dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, AT panaikino ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Nutarties dalį dėl esančios tvoros dalies nugriovimo paliko nepakeistą.
LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Malinausko teisių pirmtakė vykdė ne statinio rekonstrukcijos, o naujo statinio statybos darbus.
„Tokie statybos darbai, jei buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio – ūkio pastato – konstrukcijos ir elementai ir vietoj jo pastatytas kitas statinys, yra naujo statinio statyba, o ne rekonstravimo darbai“, – paskelbė teismas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus statybą ar ją leidžiantį dokumentą neteisėtais ir dėl to reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas.
„Tai reiškia, kad turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi įrodymai“, – mano LAT.
Šio teismo nutartyje pabrėžta, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis.
„Jis reiškia, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžioje“, – rašoma LAT pranešime.
Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar statiniai pagal projektą pateko į pakrantės apsaugos juostą, kitaip tariant, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, ar jis joje atsidūrė po užbaigimo.
„Teismas, spręsdamas klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, apsiribojo nustatytų projektavimo dokumentų trūkumų ir duomenų apie faktinę padėtį po statybos užbaigimo įvertinimu, nors turėjo būti įvertintos ir kitos su statyba pakrantės juostoje susijusios aplinkybės“, – pažymėjo trijų teisėjų kolegija.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad skundžiama nutartis šiuo aspektu yra prieštaringa – apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino ir dėl to kyla abejonių, ar gyvenamasis namas (jo dalis) šiuo metu yra įsiterpęs į pakrantės apsaugos juostą dėl paties statinio suprojektavimo ir statybos šioje juostoje ar dėl upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo).
R. Malinausko iš mamos paveldėtas namas stovi prie Ratnyčios upės Latežerio kaime, Druskininkų savivaldybėje. Nugriauti dalį šio namo merą įpareigojo Kauno apygardos teismas. Šis teismas konstatavo, kad gyvenamosios paskirties statinys pastatytas ne rekonstrukcijos pagrindu.
Laukdamas AT verdikto R. Malinauskas šią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje vylėsi, kad byla bus grąžinta nagrinėti į žemesnės instancijos teismą.
Jis teigė, kad byla dėl jo namo – politinė, o statinio teisėtumą jis galįs pagrįsti dokumentais.
Po teismo sprendimo meras BNS teigė, kad, jo vertinimu, AT jo bylą įvertino nepolitiškai.
„Belieka šiandien sakyti „ačiū“ Aukščiausiajam Teismui, kad vis tik pažiūrėjo ne politiškai, o daugiau mažiau teisiškai“, – sakė R. Malinauskas.
„Kadangi apygardos teismas nepriėmė teikiamų dokumentų net piktybiškai, kadangi apygardos teismas neleido nei man pačiam samdytis ekspertų nei skyrė ekspertų (...), tai aš manau, kad toks sprendimas tik ir turėjo būti – kad būtų viskas išsiaiškina, o ne padaryta pagal kažkieno užsakymą“, – teigė jis.
