Noriu padėkoti visiems, balsavusiems už mano kandidatūrą 2013-ųjų Metų kultūros šviesulio rinkimuose. Sveikinu Rimgaudą Kazakevičių tapus 2013-ųjų Metų kultūros šviesuliu.
Lietuvoje kultūros šviesulio vardo verti tūkstančiai profesionalių meno darbuotojų, žmonių dirbančių įvairiose kultūros įstaigose, projektuose, meno kolektyvuose.
Liūdina, kad mūsų valdžiai kultūra jau seniai tapo podukra, kuri prisimenama tik tada, kai norisi pasipuikuoti pilnose žiūrovų salėse. Pretenduojame tapti "padėkos raštų" šalimi, jau neįmanoma atsirinkti, kada tai yra nuoširdus tikras įvertinimas, o kada tiesiog būdas parodyti politikų dėmesį rinkėjams. Nenoriu pasakyti, jog padėkos raštai dalinami to nenusipelniusiems žmonėms, tačiau tikrai ne tokio formalaus įvertinimo jie būna verti. Kada žmogus kultūrai puoselėti paaukoją visą savo gyvenimą, už tai gaudamas minimalų atlyginimą, o vėliau - mažą pensiją, tai toks padėkos raštas, netgi su Kultūros Ministro parašu, tėra valdžios abejingumo aktas. Valdžia randa šimtus milijonų litų savo atlyginimams pasididinti, bet lieka abejinga varganiems kultūros darbuotojų atlyginimams. Menininkai apkrauti mokesčiais, paversti buhalteriais. Vyriausybė pažadėjo dalį Europos Sąjungos fondų lėšų skirti kultūrai. Tai gera žinia, tačiau tokie netolimos praeities projektai, kaip Vilnius - Europos kultūros sostinė, verčia suabejoti politikų ir valdininkų gebėjimu suvokti prioritetus ir skaidriai plėtoti kultūros projektus.
Bijau, jog kultūros sferą norima galutinai komercializuoti ir paversti dar viena pinigų plovykla, o kultūros ir meno atstovus, tos plovyklos aptarnaujančiu personalu. Sakau tai kaip sėkmingas verslininkas: kultūra negali priklausyti nuo rinkos malonės. Kultūra privalo tapti valstybės politikos (o tai reiškia ir biudžeto) prioritetu. Deja, nematau jokio valdžios atstovų suvokimo ir nuoširdaus noro keisti valstybės prioritetus, o be šito kultūros reikalai tik blogės. Kreipiuosi į sprendimus priimančius žmones - kol Lietuvoje dar gyvena tūkstančiai kultūros šviesulių, stenkitės juos išgirsti, deramai vertinti jų darbus. Nacionalinis kultūros ir švietimo prioritetas yra vienintelis kelias iš dabartinės vertybinės aklavietės. Kryptingos ir daug didesnės nei dabar investicijos į kultūrą yra tiesiausias kelias į šalies ekonominę gerovę, emigracijos mažinimą, tautos vienybę.
Netikiu stebuklais, tikiu pastangomis tų, kurie nori Lietuvą matyti Europos kultūros flagmanu. Jiems ir linkiu nenuleisti rankų, tikėti savo pasirinkimu, būti tais šviesuliais, kurie padės surasti kelią į Lietuvos kultūros suklestėjimą.
Laimingų Naujųjų Metų
