2007-05-10 Seimo plenariniame posėdyje buvo svarstomas Seimo nutarimo dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo projektas. Svarstymo metu šis pareigūnas nebesusilaukė ginamųjų kalbų ir pagaliau buvo atleistas. Siūlome Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės Rasos Juknevičienės pasisakymą prieš balsavimą.
"O vis dėlto šlykštu!" – tai bene geriausiai vidinę būseną šiandien apibūdinantys Vytauto Landsbergio žodžiai. Būsena, kai vėl ir vėl svarstome apsimelavusio, Valstybės saugumo departamentą pasipelnymo šaltiniu pavertusio, Lietuvos kontržvalgybą prie sužlugdymo atvedusio veikėjo atleidimo klausimą.
“Išbraukime iš savo gyvenimo cinizmą!”, – tai Respublikos Prezidento V.Adamkaus žinia, perduota tautai Seimo posėdyje šių metų Kovo 11-ąją.
Išbraukime. Išbraukime dabar, nes ciniškesnio cinizmo, kokį matėme pastaruosius mėnesius, gal net ir nebūna.
Išbraukime, kad būtume pajėgūs suprasti, kas ir kodėl pasirūpino, kad A.Pociui būtų suteikta laiko galutinai apjuodinti svarbią Lietuvai instituciją, nes po sprendimo „prichvatizuoti“ pusvelčiui tarnybinį butą ir pasiimti iš valstybės apie 300 tūkst. Lt prireiks daug laiko, kad Valstybės saugumo departamentas pradėtų atgauti kokį nors žmonių pasitikėjimą.
Verta kalbėti ir apie mus pačius, apie Seimą. Esame mušami kaip institucija. Dažnai pelnytai ir dažnai – visai nepelnytai, tai yra sąmoningai, norint, kad veiksmingo, kontroliuojančio Seimo apskritai nebūtų, kad jis būtų valdomas. Valdomas tiesiogiai – per savo kokių nors “berniukų” atstovus frakcijose ar netiesiogiai, per atstumą, t.y. distanciniu būdu, gerai surežisuotomis kokio nors KGB rezervininko kalbomis iš Seimo tribūnos. Juk prognozuoti kai kurių iš mūsų naiviai jautrią reakciją ir taip laimėti laiko buto privatizavimui nėra labai didelė gudrybė, bet, pasirodo, veiksminga. Mes, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, tokių gudrybių matėme visą puokštę – nuo raudonų "superslaptų" pažymų, kuriomis mojavo mums panosėje koridoriuje apie "superštirlicus" ir "superdžeimsusbondus" iki atviro šantažo, melo ir sovietinio tipo propagandos.
Esu tikra, kad šiandien jau visi balsuos už A.Pociaus atleidimą. Arba bent jau nedalyvaus balsavime tie, kurie net nedrįsta ateiti į tribūną ir ginti jo, kaip gynė dar prieš keletą savaičių. Diskusija šiandien jau ne apie jo atleidimą. Diskusijos esmė kitur. Esminis klausimas – ko iš valstybės institucijų žmonės begali tikėtis ir kuo pasitikėti. Iš šios tribūnos esame girdėję ir kitus įsimintinus V.Adamkaus žodžius Kovo 11-ąją:
“Atsakykite į klausimą kiekvienas sąžiningai sau, kur slypi piliečių nuovargio, nepasitikėjimo, net ir nevilties priežastys? Kodėl tokia didelė visuomenės dalis netiki, kad prasminga balsuoti ir išreikšti savo valią? Kodėl šiandien abejojama valstybės institucijų veiksmingumu ar net paties valstybingumo verte?”
Tikra tiesa. Klausimai iš esmės. Atsakymas į šiuos klausimus atrodytų paprastas – žodžiai neturi skirtis nuo darbų. O ką matom šiandien? Sąžiningi, nuoširdžiai valstybei dirbę pareigūnai yra suniekinami, o melagis ir savanaudis – ginamas. Ką turi mąstyti visa tai matydami kiti sąžiningi pareigūnai, galbūt šiandien, šiuo metu, šią akimirką, tiriantys naujas, dar mums nežinomas kokių nors kitų “berniukų” avantiūras? Jie tikrai mąsto, ar verta jiems sąžiningai dirbti, ar verta atsidurti Vilmanto Bieliausko ir jo šeimos vietoje. Ar verta būti sąžiningu, jeigu melagis ir savanaudis valstybėje laimi, laimi bent jau tuos tris šimtus tūkstančių litų? Laimi, dangstomas aukštesniųjų.
Deja, mes, Seimas, neturime veiksmingų įrankių, kad šiandien pat sustabdytume šį cinizmą. Radau ir siūlau gal vienintelį: parašiau protokolinį nutarimą. Mūsų viso Seimo kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, kad taip apgintume viešąjį interesą. Aš kviečiu už jį balsuoti, kad bent jau aiškiai kiekvienas asmeniškai, gal net užmiršę, kokiai partijai priklausom, atsiribotume nuo tų, kurie režisavo šią tikrai šlykščią, atsiprašau už žodį, aferą.
