Šv. Florijono dienos išvakarėse balsas.lt. kalbina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorių Remigijų Baniulį.
Jums malonu girdėti, kad ugniagesiai pelnė visuomenės pasitikėjimą?
Didelis džiaugsmas, kad visuomenė pasitiki ugniagesiais. Juk sovietinėje sistemoje manyta, jog ugniagesiai miega 25 valandas per parą, o jeigu atvyksta į įvykio vietą – būtinai turi būti išgėręs. Pasitikėjimo, kokį įgijo dabar, nebuvo.
Paskelbus Nepriklausomybę, per 20 metų nuo tarnybos įkūrimo, nesikratėme darbų. Lietuvoje iki šiol niekas neatliko gelbėjimo darbų. Tai pradėjome daryti pirmieji. Gelbėjimo darbai pradėti mūsų iniciatyva, juk anksčiau tik gesinome gaisrus, o dabar gelbėjame žmones, sprendžiame civilinės saugos klausimus, veikia Bendrasis pagalbos centras.
Kaip išgyvenate šiais sunkiais laikais? Ar ketinate dar labiau mažinti ugniagesių gretas?
Ugniagesiams prisidėjo darbo, o atlyginimai , priešingai, sumažėjo. Pareigūnai neturi motyvacijos dirbti, nors dar 1998 metais sistema pati atsirinko, kas gali dirbti, o kas – su buteliu draugauti.
Bet, parodykite, kas dabar geriau gyvena?
Daugumas dabar išeina į pensiją, bet į tarnybą palikusio pareigūno vietą kito priimti negalime. Pinigų šiai dienai nėra. Juk biudžetas šiais metai nurėžtas net 6 mln. Gruodį negalėjome sumokėti algų, tad teko imtis kardinalių priemonių – prašyti žmonių eiti nemokamų atostogų.
Bet guma tempiasi ir nutrūksta. Matyt, ir mes kada nors prieisime ribą. Laimei, mūsų žmonės yra kantrūs ir spartietiškai pakelia sunkumus. Manėme, jog šie metai bus geresni, bet dabar aiškėja, jog ir kiti nieko gero nežada Norisi vilties, bet per keturi metus ji palaipsniui išblėso.
Ar neketinate atsisakyti kai kurių funkcijų ir jų perduoti kariuomenei?
Visų pirmą, mūsų atliekamų funkcijų nėra kam perduoti. O atsisakyti negalime, juk nukentės žmonių saugumas. Svarbiausia, kad mūsų nepritekliaus nepajustų į nelaimę patekę asmenys, juk šiai dienai keturių pamainų darbą atlieka tik trys pamainos.
Negalime atnaujinti technikos. Privalome nešti savo kryžių, juk patys jį sutikome vilkti. Nešim ir sunkmečiu, ir gerais laikais. Toks yra mūsų darbas.
Bet juk yra normos, per kiek reikia būti įvykio vietoje. O jeigu nėra benzino, mašinos sugedusios. Ką daryti?
Apie šią problemą kalbamės su Seimo, Vyriausybės atstovais. Valstybė skiria tiek lėšų, kiek gali. Žinoma, būtų gerai, jeigu valdžios atstovai patys pasakytų, kurių funkcijų mums atsisakyti. Bet paslaugų skaičiaus nenorime mažinti, mat irgi nukentės žmogus, patekęs į bėdą. Jam neįdomu, kad nėra pinigų, mat pagalba reikalinga šią minutę. Prispaustas automobilio nuolaužų žmogus negali laukti. Tad viliamės, jog išgyvensime sunkmetį.
Neseniai įgijote Tarptautinį sertifikatą. Ką jis duoda Jūsų tarnybai?
Siekėme jį gauti norėdami įrodyti pasauliui, jog nesame trečiarūšiai. Kol neturėjome, girdėjome priekaištų dėl nepasirengimo padėti kitoms šalims, kurias užklupo nelaimė. Dabar skeptikai turėtų nutilti. Ekspertai įvertino mūsų būrio sugebėjimus. Dabar drąsiai galiu sakyti – esame ne blogesni, kai kitų pasaulio šalių gelbėtojai. O gal dar ir geresni.
Bet esant tokioms sąlygoms, tai daryti sudėtinga. Žinoma, vienas būrys neišspręs nepritekliaus problemos, bet, vistiek nesistengiame mažinti žmonių skaičiaus. Taip padarė latviai ir estai, o dabar kenčia. Priminsiu graudžią istoriją, kai Estijoje per gaisrą internate žuvo 12 vaikų. Į įvykio vietą atvyko per mažai pajėgų. Jeigu pakaktų, tragedijos neįvyktų.
Matyt, ir per gaisrą Antavilių senelių namuose, tik Jūsų dėka tie 13 išgelbėtų žmonių liko gyvi?
Jeigu į gaisravietę atvyktų vos trys automobiliai su penkiais ugniagesiais, pasekmės būtų kur kas skaudesnės. Anksčiau galėjome išsiversti, bet dabar itin juntamas žmonių nepriteklius, nors technikos nestinga. Ji tik nėra nauja. Dirbame dar su sovietinės gamybos mašinomis, kurio „ryja“ kurą.
Jau uždarytos gaisrinės Klaipėdoje ir Kaune. Kas toliau?
Tai didelis smūgis ne tik mūsų tarnybai, bet ir žmonėms, gyvenantiems tuose regionuose. Skaudama širdimi tai padarėme, bet ką daryti, kai ugniagesiams tenka leisti neapmokomų atostogų mėnesių mėnesiais.
Bet tai, manau, geresnė išeitis nei atleisti iš darbo. Jie papildytų bedarbių gretas, bet sumažėtų visuomenės saugumas. To daryti negalime. Ieškoma įvairių variantų, mėginame kaimuose atgaivinti savanorystės tradicijas, kokios veikė prieškario Lietuvoje.,
Tačiau be teisinės bazės neįmanoma pradėti šios kilnios misijos.
Ko palinkėtumėte pavaldiniams Šv. Florijono dienos proga?
Dėkoju visiems už kantrybę, pakantumą. Linkiu neprarasti vilties. Juk tik geri laikai greitai praeina, o blogi tęsiasi ilgiau. Patikėkim, jog valstybė atsigaus ir ugniagesių gerbūvis pagerės.
