Istorikų tarpe yra populiarus posakis: „Žmonijos istorija kartojasi, keičiasi tik jos formos“, bet žmonių istorija nieko nemoko – ji tiesiog baudžia, priversdama aplaidžiuosius judėti uždaru ratu, pastoviai sugrąžindama į pradinį atskaitos tašką. Tie, kurie įsisavina praeities pamokas, turi visus šansus pereiti į aukštesnį lygį – evoliucionuoti.
Kalbant apie istoriją, Romos imperijos piliečiai manė, kad su jais nieko blogo neatsitiks, Majai ir Bizantiečiai irgi manė, kad su jais nieko neatsitiks, bet atsitiko. Romos pražūtis buvo neaprėpiama šalies teritorinė didybė ir beatodairiškas aukštuomenės gerovės ir prabangos siekimas, kuris virto nuopuoliu ir tapo pražūties šaltiniu.
Nes Romos imperijoje tik turtingi žmonės turėjo teisę džiaugtis gyvenimu. Romos civilizacija evoliucionavo į tai, kad eiliniai piliečiai virto vergams, tenkinančiais turtuolių poreikius, teikiančiais jiems malonumus ir kuriančiais ponų prabangų gyvenimą. Renginiai vyko dalyvaujant daugybei svečių ir lydint šokėjams, žonglieriams, muzikantams, aktoriams. Turtuoliai nevykdė visuomenei naudingos veiklos, laiką leisdavo uždarame rate tarp „savųjų“, dažnai gyvendavo atokiose priemiesčio vilose, taip visai atsiribodami nuo išorinio pasaulio. Valdžios institucijas užgrobdavo turtingiausi, norintys valdyti, bet nenorintys prisiimti atsakomybės naštos. Imperijos iždas buvo naudojamas ne ūkiškai, galvojant apie visą šalį, o tik „savųjų“ pelnams didinti ir poreikiams tenkinti. Asmeninių norų ir ambicijų tenkinimas tapo valdymo pagrindu, bet buvo pamiršta tarnystė tautai. Klestėjo kyšininkavimas. Visuomenės nuomonė tapdavo vis mažiau reikšminga. Valdžioje dominavo vienasmeninės vertybės ir sprendimai. Mechanizmai, sukurti patenkinti bendruomenės interesus, neveikė. Verslo klestėjimas be aukštesnių globėjų tapo neįmanomas.
Tautos daugumai, nepriklausančiai turtingai aukštuomenės kastai, gyvenimas neturėjo jokios prasmės, jų vaikai kartodavo tėvų kelią, nesitikėdami kažko geresnio, nors jie nuskurdinimui nesipriešino, tačiau ir neparėmė savo šalies sunkmečiu. Dėl blogėjančio gyvenimo ir socialinės nelygybės atsirado nenoras turėti vaikų. Imperijos gyventojų skaičius mažėjo. Imperijoje klėstėjo politinis pasyvumas, abejingumas ir neveiklumas, kuris vis labiau skurdino tautą, o turtuoliams buvo sudaryta galimybė krautis neįtikėtinus turtus. Savimi patenkintas ir trumparegiškas Romos imperijos „elitas“, sukūrė valstybinę sistemą, kurią atėjus sunkmečiui, rėmė tik biurokratai ir kariuomenė. Būtent tai ir lėmė aukse skendinčios Romos imperijos žlugimą.
Istorija ne kartą patvirtino, kad šalis nepuoselėjanti dvasinių ir moralinių vertybių, neišvengiamai sulaukia tokio pat likimo, kaip ir visos kitos, negrįžtamai į užmarštį iškeliavusios, didžiosios civilizacijos. Šiandieninės propaguojamos vertybės, grindžiamos vien tik materializmu, ir yra didžiausia grėsmė mūsų šalies ir pasaulio egzistavimui.
Kai atidžiau pažvelgiame į dabartinę aplink mus esamą sistemą, pamatome sistemą, kuri, visomis tiesomis ir netiesomis, sukuria beviltiškumo jausmą milijonams žmonių, verčiančius vienus susitaikyti, kitus priešintis, trečius, gabesnius ir ryžtingesnius, emigruoti.
Dauguma žmonių nesuvokia, kad valdžia visiškai valdo jų gyvenimą. Visi karai, krizės, politika, ekonomika ir finansai, tai sistemos dalis sukurta ir kontroliuojama mūsų valdžios (valdytojų). Jų valdymas, tai priežastis, kuri lemia kaip mūsų gerovę, taip ir gerovės smukimą, bėdas bei nelaimes.
Resursų, siūlomų protingų politinių, ekonominių sprendimų ir technologijų pakanka, kad užtikrintų ramų, saugų ir finansiškai stabilų mūsų gyvenimą. Bet kažkodėl mūsų valdžia, mūsų išrinktieji tarnai tarnauja ne mums, o stambiam kapitalui – „oligarchams“. Jų dėka tiesos šiame pasaulyje darosi vis mažiau, o melo vis daugiau.
Šalies valdžia yra šalies centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema yra sutrikdyta, šalį apima ne dalinė kurios nors sferos, o sisteminė krizė, nes visuomeninis organizmas praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir kitos valdysenos funkcijos.
Stambiam kapitalui – „oligarchams“, per mūsų valdytojus ir žiniasklaidos monopolijas, atsiranda vis daugiau galimybių kurti melą ir kurti pigiai, panaudojant nuosavas masines informavimo priemones, Internetą, laikraščius bei TV. Melas visada buvo kažkam naudingas, bet niekada Melas žmonijos istorijoje nebuvo skleidžiamas tokia didele apimtimi ir sklaida. Niekada, už pasauliniame ir valstybiniame lygyje skleidžiamą Melą, tokiais dideliais ir skaniais „kąsniais“, nebuvo maitinami profesionalūs melagiai. Niekada Melas melagiams neatnešdavo tokios naudos ir pelno kaip dabar. Niekada Melas tokiomis apimtimis nevaldė pasaulio ir mūsų, užpildydamas beveik visą informacinę erdvę.
Kuo daugiau mes susimąstom, ką mes žinome apie save, valdžią, gyvenimo esmę, iš kur mes atėjome, ką mes darome, tuo daugiau įsitikiname, kad mums meluojama. Nes tiems, kas mus valdo, nerūpime nei mes, nei mūsų šeimos, nei mūsų gerovė. Jiems rūpi tik tai, kas visada rūpėdavo tik jiems – Valdžia ir mūsų valdymas, bei kontroliavimas. Tik dėl to mums kryptingai meluojama, primetant mums jų sugalvotas žaidimo taisykles, panaudojant tam ištisą melo industriją ir, per žiniasklaidos monopolijas, bandoma mus įtikinti, kad tai daroma mūsų visų gerovei, kad jie žino geriausiai, ką ir kaip daryti. Bet visa tai daroma tik vardan vieno tikslo – savo asmeninės naudos, vardan stambaus kapitalo – „oligarchų“, bei vadinamojo „elito“ praturtėjimo mūsų visų sąskaita.
Mums meluojama prieš rinkimus, o atėjus į valdžią, toliau tęsiami projektai, kurių tikslas yra tik tam tikrų grupuočių gerovė. Ir visai nesvarbu, kokia partija ateina į valdžią: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, ar kas kitas, iš esmės niekas nesikeičia – jiems svarbu Valdžia, jų interesai, jų pelnas ir jų gerovė. Tik jie sprendžia, kas yra laisva ir demokratiška, o kas ne. O mes, tautiečiai, esame nuskurdinti paklusnūs „runkeliai“, tarnaujantys „elitui“. Mes patys nesuvokdami darome tai, kas jiems naudinga ir pelninga. Ir mes dar turime būti jiems dėkingi už tai, kad turime darbą, kuris krauna jiems pasakiškus turtus ir kad jie sudaro mums sąlygas rūpintis jų komfortu ir jų gerove.
Visos tos Melo industrijos pagalba, mums to nepastebint, moralinės vertybės buvo pakeistos į materialines – sugriaunant dorovės, garbės ir padorumo sampratas. Niekada istorijoje nebuvo taip diskriminuojami senoliai. Visada ir visur, ypač religiniuose tikėjimuose, jie buvo gerbiami ir įsiklausoma į jų, per metus ir amžius, sukauptą patirtį. Šiandieninė, mums primetama, Pinigų religija iškreipė visas žmogiškumo ir dorovingumo vertybes.
Bet kuo daugiau susimąstom, tuo daugiau pradedam suprasti gamtos dėsnius, tuo daugiau pradedam atskirti tiesą nuo melo. Mes turime ieškoti Tiesos, sužinoti Tiesą ir tada Tiesa padės mums priimti teisingus sprendimus. Laikui bėgant pradedam suprasti, kad reikia tikėti ne į Autoritetų tiesą, o į Tiesos autoritetą.
Dabartinė krizė - tai mūsų sąmonės ir vertybių krizė, kai mes nebegalime pripažinti mums primetamų normų, modelių ir tradicijų, pagristų ambicijomis, žiaurumu, prievarta, agresija, gobšumu, kai primestas gyvenimas yra paremtas neigiamomis vertybėmis, neigiama energetika.
Šiandien serga mūsų kultūra, mūsų moralė ir vertybės. O sergančioje valstybėje negali būti sveikų piliečių, mes patys kalti, kad iš savo valdžios nereikalaujame sąžiningos politikos, nes mūsų visuomenės solidarumas yra menkas, esame gana apolitiški. Šiandieninę politinę depresiją išgyvenančioje visuomenėje kiekvienas protestuoja individualiai – dažniausiai palikdamas tėvynę. Labiausiai man gaila jaunų žmonių – tikrosios šalies ateities, kurie protestuoja emigruodami ir aš tai matau kasdien savo akimis. Kalbant paprasčiau, mes protestuojame pasyvumu, nusispjovimu į viską ir emigracija, tačiau tai neprisideda prie valstybės tobulinimo, demokratinės valstybės kūrimo, prie padoresnės aplinkos valstybėje formavimo, tuo pačiu, vis daugiau galių atiduodame tai pačiai oligarchijai ir tai pačiai nomenklatūrai, kurių pozicijos pastaruoju metu Lietuvoje labai stiprėja.
Lietuva nyksta, gimstamumas mažėja, mirštamumas didėja ir ta tendencija, metai iš metų, įgauna pagreitį, apie tai liudija ir statistika: kas penktas Lietuvos gyventojas pernai gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, bedarbių armija kaip ir emigrantų auga, stabilizacijos ateityje nesimato. Šiai dienai Lietuvą paliko per pusę milijono žmonių. Tai ko nesunaikino sovietai, sunaikins mūsų pseudodemokratai, nes sovietai pokariu ištrėmė tik apie 30 tūkstančių lietuvių su šeimomis. Ar Jūsų neverčia susimastyti pranešimai apie milijardus litų, kuriuos emigrantai parsiunčia į Lietuvą savo likusiems giminaičiams išgyventi?
Šalies valdžia atsiribojo nuo žmogaus, o valstybę valdo nebe tauta ar jos atstovai, bet partijos, nebepaisančios piliečių interesų. Prieš dvidešimtmetį iškovotos Nepriklausomybės padėti demokratiniai pamatai šiandien neduoda lauktų rezultatų, o realybė pasižymi tik išaugusiomis socialinėmis problemomis, dėl kurių kyla tautos išnykimo pavojus. Manau, mes visi pamiršome svarbiausią dalyką, jog demokratinės sistemos pagrindas yra atstovaujamoji savivalda, o šalį valdančios partijos, pagal demokratinius principus, tėra priedas. Tačiau, žiniasklaidos monopolijų pagalba mums įteigta, kad demokratija – tai partijos, kurios organizuoja ir vadovauja. Visuomenė, kuo toliau, tuo daugiau nustumiama nuo valdžios. Ar ne be parsidavusios žiniasklaidos monopolijų pagalbos buvo pakeistos visos vertybės ir supratimai apie demokratiją, dorovę, garbę ir pagarbą vienas kitam? Juk tik partijų ir parsidavusios žiniasklaidos dėka visuomenė tėra tik „runkelinis elektoratas“, kuris reikalingas tik rinkimuose. Manau, kol kiekvienam neateis supratimas, kad galime išnykti, tol niekas nepasikeis.
Norisi tautiečių paklausti, negi mes savo pasyvumu ir abejingumu leisime Lietuvai ištirpti ir pražūti, kaip pražuvo Romos imperija?
Ar ne laikas viską keisti? Ir pirmiausia pradėti keisti savo pažiūras ir vertybes. Juk pinigai ir materialinės vertybės niekada ir niekam neatnešdavo laimės, o atvirkščiai, pražudydavo žmones ir sunaikindavo ištisas civilizacijas, priversdavo žmones kariauti vienas prieš kitą, parduodant savo sielą, sąžinę ir garbę.
Ar ne laikas po visų blaškymųsi, grįžti prie Išminties ir Gėrio, pasirinkus kelią, kuris veda į gyvenimą ir tikrovę, nes kito kelio nėra, kitaip mes išsižadėsime patys savęs. Juk mes esame ne akli žaisliukai, o Talentų ir kitų, per kartų kartas, įgytų Paveldų darinys. Ar ne laikas susivienyti ir pasakyti: „Jau gana!“.
