„Jeigu drįsta žmogus pasakyti, kad didžiausia XX amžiaus tragedija buvo Sovietų Sąjungos suirimas <…> tai visiškai akivaizdu, kad jis išreiškia tam tikros visuomenės požiūrį į tai“, – „Žinių radijuje“ kalbėjo ekspertas.
Tačiau jis taip pat atkreipia dėmesį, kad pats V. Putinas rusų tautą „zombina“ skleisdamas nuolatinę propagandą, o vėliau apsimeta, kad jam tautos „mintys yra aktualios“.
„Tai yra gera propagandos poveikio įrodymo priemonė:„jie iš tikrųjų taip galvoja, o aš tik atitinku jų lūkesčius“. Manau, kad šitas supratimas, kad imperijos nebebus, yra šimtmečių užduotis. Per kiek laiko jie tai supras? Nežinau“, – priduria E. Laurinaitis.
Vis dėlto už šalies vadovo veiksmus tauta atsakyti negali – net ir palaikant juos visuomenei už tai jokia atsakomybė negresia. Tačiau pats V. Putinas, anot eksperto, suvokia savo atsakomybę ir numano, kas jo gali laukti už nusikaltimus.
Jis taip pat pabrėžia, kad V. Putinas visuomet gyveno baimėje, bet ne dėl imperinių siekių, o dėl galimos Ukrainos sėkmės.
„Jis iš tikrųjų turėjo pakankamai aiškų suvokimą, kad jeigu ukrainiečiams pasiseks pastatyti vakarietišką, demokratišką visuomenę slavų šalyje, tai bus baisiai pavojingas pavyzdys jo paties šaliai. Tada jo tokio, koks jis yra, tikrai niekam nereikės – jis praras viską, o pirmiausia – valdžią.
Todėl ir buvo nuosekliai nuo 2014 m., kai buvo užimtos rytinės Ukrainos dalys ir Krymas, įrodinėjama, kad ukrainiečiai yra didžiausi rusų priešai“, – akcentavo E. Laurinaitis.
Tiems, kurie nori išgyventi pačioje Rusijoje, anot eksperto, reikia pagalvoti, kaip V. Putiną izoliuoti nuo galimų tolimesnių šaltakraujiškų žingsnių: „Panašu, kad jis yra pasirengęs imtis jų su visa jėga. <….> Rusai su pakankamai dažnai pasireiškiančia anarchistine nuostata, ko gero, gali greičiau pradėti priešintis vietoje, o ne paklusti“.
Ragina gyventojus pasirūpinti savo psichologine sveikata
Išaugusio gyventojų srauto pas specialistus dėl karo Ukrainoje poveikio jų psichologinei sveikatai E. Laurinaitis sako nepastebintis. Tačiau jis užsimena, kad būtent šiuo laikotarpiu reikia daugiau dėmesio skirti savo emocinei būklei, o ypač tiems asmenims, kurie suteikė prieglobstį karo pabėgėliams.
„Čia prasideda tam tikri sudėtingumai, nes mūsų kultūros yra ganėtinai skirtingos. <…> Jeigu jūs priėmėte tuos žmones į savo namus ir gyvenate kartu su jais, vadinai, kad jums reikia pasidalinti savo erdve, kad jūs nustojote būti šeimininkais savo paties namuose, kad dalyje erdvės šeimininkauja tie žmonės. Reikia pradėti derintis, reikia pradėti tartis.
Labai nelengva iš vienos pusės jausti jiems gailestį, užjausti ir suprasti, iš kokio siaubo jie pabėgo, o iš kitos pusės, čia, savo namuose, pradėti statyti tam tikras ribas. Kadangi daugiausiai pabėgusios yra moterys su vaikais, tai kaip tų vaikų auklėjimo įpročiai ir rezultatai atsilieps vaikams, kaip jų sąveika padarys kažkokį poveikį vieniems ar kitiems. Apie paprasčiausius, primityviausius dalykus reikia kalbėti, o juk sąžinė graužia, kaip galima“, – pabrėžia jis.
Visą „Žinių radijo“ interviu su gydytoju psichiatru, psichoterapeutu E. Laurinaičiu klausykite:
