Rusijos invazija į Ukrainą yra plačiai palaikoma namuose, o nepriklausomo Levados centro apklausos rodo, kad Putino asmeninis reitingas yra beveik rekordinis. Kremlius dominuoja Rusijos žiniasklaidoje ir gali lengvai suimti ar kitaip nutildyti bet kokius kritikus. Rusijos kontroliuojamos opozicinės grupės, kurias Kremlius įgaliojo kelti kandidatus prieš Putiną dar niekada taip nepalaikė prezidento. Esant dabartinei politinei situacijai, jie vargu ar iškels kandidatą, kuris galėtų atimti net nedidelį procentą balsų iš Putino.
Visgi šiandien Maskvoje aiškumo dėl ateities yra mažoka. Karas įstūmė Rusiją į besitęsiančio nenuspėjamumo laikotarpį, kai niekas nesijaučia saugus, o politikos formuotojams neįmanoma pradėti net trumpalaikio planavimo.
Neseniai nutekinti garsaus Rusijos muzikos prodiuserio Josifo Prigožino ir buvusio senatoriaus Farhado Achmedovo pokalbio įrašai parodė, kaip jie abu buvo įsiutę dėl vadovavimo Rusijai ir manė, kad šalies politikos formuotojai neturi gebėjimų priimti svarbių sprendimų. Jie taip pat teigė, kad keli įtakingiausi Rusijos žmonės, įskaitant Nacionalinės gvardijos lyderį, rengia sąmokslą prieš šalies gynybos ministrą. Jų pareiškimai atspindi tai, ką Rusijos elitas sako vienas kitam, kai mano, kad niekas neklauso. Nepasitenkinimo viduje – apstu.
Karo "paleidimas iš rankų" arba kitaip sakant karinė eskalacija, šias nuotaikas gali dar labiau pabloginti, o tai smarkiai apsunkintų Putino gebėjimą išlaikyti vidaus kontrolę.
Jei Maskva vykdys tolesnę mobilizaciją, ko vyriausybė, tikėtina, bandys išvengti, tai sukels dar didesnį socialinį nerimą su nenuspėjamomis pasekmėmis. Jei Rusija susidurs su papildomomis nesėkmėmis, Putinui teks susidurti su vis didėjančia kritika.
Abi situacijos gali paskatinti jį atšaukti rinkimus, įgyvendinti karinės diktatūros elementus ir išvalyti elitą, siekiant sustiprinti savo saugumą. Atitinkamai, jie gali paskatinti Rusijos elitą mesti iššūkį režimui. Kremlius gali būti įsitikinęs, kad Putinas laimės perrinkimą didele persvara ir šiuo metu tai yra labiausiai tikėtinas rezultatas. Tačiau karas reiškia, kad Putinas tampa labiau pažeidžiamu, nei dauguma galvoja.
Rizikinga veikla
Nesunku suprasti, kaip Rusija gali išeskaluoti karą Ukrainoje. Kijevas rengia plataus masto kontrpuolimą, kuris turėtų įvykti šį pavasarį, ir mesti iššūkį Rusijos pozicijoms plačiose žemės plotuose.
Ukraina taip pat vykdo sabotažo ir dronų atakas prieš Rusijos karinius objektus ir gali nuspręsti pradėti apšaudyti Rusijos pasienio regionus. Vienas populiariausių Rusijos karinių tinklaraštininkų žuvo balandžio 2 dieną per sprogimą Sankt Peterburge. Tai buvo įrodymas, kad šis karas reiškia, jog niekas nėra saugus.
Bet kuris iš šių išpuolių gali paskatinti Maskvą padidinti savo investicijas į karą, kad ji neprarastų daugiau teritorijų ir nepatirtų dar daugiau gėdos. Teoriškai Rusija galėtų eskaluoti konfliktą nepakenkdama savo piliečių gyvenimams. Pavyzdžiui, Maskva gali suintensyvinti savo smūgius Ukrainos kritinei infrastruktūrai arba bandyti nužudyti Ukrainos vadovybės narius.
Tačiau jei jos nuostoliai bus pakankamai rimti, Rusija greičiausiai bus priversta daryti tai, ką padarė Ukrainai sumušus Rusijos kariuomenę už Charkivo ribų: paskelbti apie naują mobilizaciją ir pašaukti šimtus tūkstančių civilių į karą. Iš tiesų, Rusija, regis, jau ruošiasi tokiai galimybei. Daugiau nei 40-yje regionų karo prievolės pareigūnai siunčia šaukimus „patikrinti duomenis“ apie tam tikro amžiaus vyrus.
Paskutinė mobilizacija, atlikta rugsėjį ir spalį, sukėlė didelį gyventojų nerimą ir privertė daugiau nei 300 000 jaunuolių pabėgti iš šalies. Tikėtina, kad kita mobilizacija turėtų panašų poveikį. Šie socialiniai neramumai gali pakeisti vidaus politiką, didele dalimi dar labiau sustiprindami Rusijos silovikų arba saugumo tarnybų įtaką.
Šios grupės nariai jau seniai siekia, kad Maskva panaikintų likusias laisves Rusijoje, nes tai, jų nuomone, yra rizikingi demokratiniai likučiai. Jie pasisakė už praėjusių metų regioninių rinkimų atšaukimą ir reikalavo, kad Kremlius įvestų karo padėtį ir uždarytų Rusijos sienas.
Šios pastangos žlugo: įvyko rinkimai, Putinas įvedė karinę padėtį tik iš dalies, o sienos lieka atviros. Tačiau jei Rusija susidurs su dar didesnėmis karinėmis nesėkmėmis ir socialiniais neramumais, silovikai gali įgyti persvarą. Putinas gali suprasti, kad jis mažiau kontroliuoja politikos formavimą, nes saugumo pareigūnai atsisako tvarkingai vykdyti jo įsakymus.
Karinės nesėkmės taip pat pakurstys pasipiktinimą tarp Rusijos „piktų patriotų“, tai Kremliaus politikos konsultantų vartojamas terminas apibūdinti garsius, prokarinius tinklaraštininkus, viešai besipiktinusius Rusijos kariuomenės veiklą.
Kai kurie netgi kritikavo patį Putiną ir grasino nepalaikyti jo 2024 m. Jie gali užpildyti Rusijos informacinę aplinką įžeidinėjimais prieš kariuomenę, kaip tūkstančiai paprastų rusų bando pabėgti iš šalies. Tokia baisi padėtis gali priversti Kremlių taikyti karinės diktatūros taktiką – daugiau masinių represijų, kai valstybė visapusiškai orientuojasi į karą, o tai dar labiau paaštrintų susiskaldymą tarp rusų, norinčių eskaluoti konfliktą, ir tų, kurie to nenori.
Blogiausiu Putino scenarijaus atveju elitas gali imti panikuoti dėl jo valdymo, o įtakingiausi šalies veikėjai gali pradėti propaguoti politines darbotvarkes, kurios skiriasi nuo jo paties. Iš tiesų, samdinių lyderis Jevgenijus Prigožinas atsiriboja nuo prezidento, svaidydamas kaltinimus, kad Putino paskirtieji generolai ir personalas daro skaudžių klaidų Ukrainoje. Ši kritika Putinui nekainuotų rinkimų, Kremliui nesunku nuslopinti ar panaikinti pasipriešinimą iš išorės. Tačiau dėl nestabilumo Putinas gali susidurti su kitų jo režimo narių pasipriešinimu.
Taigi didėjantis karo eskalavimas gali sukelti dvi prieštaringas tendencijas. Viena vertus, tai gali sukelti Rusijos elito paniką, paskatinti juos kovoti tarpusavyje ir net prieš Kremlių. Kita vertus, tai gali paskatinti silovikus stumti ir toliau slopinti šalį tyloje. Bet kuriuo atveju rusai gali sulaukti daugiau areštų, turto nusavinimų ir valymo. Putinas netgi gali prarasti dalį savo valdžios.
Į bedugnę
Ir Vakarų stebėtojai, ir Rusijos elitas mėgsta spėlioti, kas galėtų vadovauti Rusijai, kai Putino nebeliks, o abiejų stovyklų analitikai parengė galimų pretendentų sąrašus. Norėdami tai padaryti, jie atidžiai stebi Putino viešus pasisakymus, ypač kai jis ką nors giria ar kritikuoja.
Jie atkreipė dėmesį, pavyzdžiui, į jo neseniai giriamas žemės ūkio ministrui Dmitrijui Patruševui ir jo kritikai ministro pirmininko pavaduotojui Denisui Manturovui. Jie taip pat atkreipia dėmesį į įvairių kandidatų elgesį. Pavyzdžiui, Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo kurstančią retoriką daugelis Rusijos ekspertų vertina kaip ženklą, kad Medvedevas mano, kad Putinas jį išrinko kitu Rusijos prezidentu. Tas pats pasakytina ir apie Nikolajų Patruševą, saugumo tarybos sekretorių (ir Dmitrijaus Patruševo tėvą).
Tačiau spėlionės neturi prasmės. Iki šiol Putino planai tabu net jo vidiniam ratui, jau nekalbant apie kitus aukštus pareigūnus, ir niekas iš tikrųjų nežino, ar Putinas sieks perrinkimo. Tai kelia dar vieną problemą elitui.
Ne tik jų senstantis prezidentas veda Rusiją link galimo karinio pralaimėjimo, jis taip pat apsunkina Rusijos ateities planavimą. Abi problemos yra susijusios. Jei karinė situacija pablogės, tikimybė, kad Putinas artimiausiu metu pasitrauks, mažėja, o tai didina vidinę įtampą šalyje.
Rusai žino, kad Putinas gali likti valdžioje dar ilgai. Iš tiesų, kai elito nariai ką nors apibūdina kaip galimą Putino įpėdinį, jie dažnai bando ne prognozuoti, o sukelti tam žmogui bėdų.(Putinas nemėgsta žmonių, kurie nori darbo, kurio jis nenori jiems duoti.)
Tačiau jei konfliktas užsitęs, o Maskva ir toliau tylės, galima įsivaizduoti, kad šalies elitas gali pradėti rimtai svarstyti, ar pats pasirinkti įpėdinį.
Kuo ilgiau Putinas išliks valdžioje, tuo jam gali būti sunkiau kontroliuoti paveldėjimo procesą, o jei Putiną blaškys karas, turtingiausiems ir galingiausiems rusams padidės paskata ir gebėjimas organizuotis patiems. Ypač tikėtina, kad jie dirbs su Putinu, jei jis taps neryžtingas ar klaidingai informuotas.
Tai nereiškia, kad artimiausioje ateityje Rusijos elitas bandys įvykdyti kokį nors perversmą, kol kas karaliauja Rusijos lyderis.
Tačiau karas keičia Rusiją, o Putino noras skirti vis didesnius išteklius, kad išvengtų pralaimėjimo, pastūmėjo jį į rizikingą kelią, susiejant jo ateitį su nenuspėjamu konfliktu. Tikėtina, kad Putinas išsaugos valdžią, tačiau istoriškai didelė pergalė perrinkime jokiu būdu nėra garantuota.
