Banditų spaudimą ir valdžių kaitas išgyvenusios sanatorijos „Pušyno kelias“ direktorius tikisi, kad pagaliau pavyks pakeisti statusą ir sergančius vaikus pasieks europinių fondų pinigai.
Jūs užsiimate reabilitacija. Kadangi dabar madinga verkšlenti, jog viskas esą sugriauta ir prie ruso buvo geriau”, tai sakykit, ar tikrai taip?
Reabilitacija „prie ruso tikrai nebuvo geresnė. Paskutinius 20 metų reabilitacija labai pažengė į priekį dideliais žingsniais ir žmonės dabar gauna labai geras paslaugas reabilitacijai, nes visos technologijos, aparatūros patobulėjo ir reabilitaciją dabar gauna visi žmonės, kuriems reikia. Sutvarkyta pati reabilitacijos sistema. Labai gera, normali. Po kiekvienos traumos, ligos žmonėms priklauso reabilitacija.
Ar žmonės pakankamai apie tai žino, nes tenka girdėti, kad be kyšio į sanatoriją nepateksi?
Galbūt į reabilitaciją sunkiau patekti dėl to, kad yra taupomi pinigai ir žmogui nėra pasakoma, kad jam priklauso reabilitacija. Čia priklauso nuo įvairių daktarų, kaip jie elgiasi. Pvz., didžioji dalis chirurgų elgiasi drastiškai. Jie išoperavo, sąnarį pakeitė, žmogui priklauso, iškart jam pasako, parašo.
O kaip elgiasi jaunas daktaras arba koks vaikų pulmonologas?
Pediatrai yra geri daktarai, minkšti. Ir, jeigu būna tokia politika, kad pinigų trūksta, jie turi pataupyti. Chirurgams būna nusipjauti į tą taupymą…Reabilitacija suaugusiems savo pinigus visuomet išnaudoja ir net retkarčiais viršija. Pagal reabilitacijos įstatymą, iš visų pinigų, skirtų reabilitacijai, 20 procentų priklauso – vaikams. Kai buvome įsteigę asociaciją, mes visada susirašydavome, kiek per metus padarome pinigų. Visos reabilitacijos įstaigos buvo kaip atskiros ir gyveno pagal save.
O kas pasikeitė?
Dabar mes nebegalime taip draugiškai būti, nes Druskininkai buvo prijungti prie Santariškių, Kauno Kačerginė prijungta prie Kauno klinikų, Palanga ‒ prie Klaipėdos. Sanatorijos prisijungė prie ligoninių ir mūsų draugystės statusas pasikeitė…O kada mes buvom visi atskirai, kiekvienas kaip vienetas, tada mes visi buvome susijungę į vaikų „gynybą“, sukūrėm reabilitacijos asociaciją ir mes susirašydavome, kiek pinigų sunaudojame. Tai mes visad žinodavome, kad likdavo 3-4 milijonai litų kiekvienais metais. Ir mes sakydavom: va, liko pinigų, siųskit labiau vaikus. O Ligonių kasos atsakydavo: nu ką, liko tie pinigai, suaugusieji tikriausiai viršydavo, tai būdavo padengiama ta skola ir vaikai nukentėdavo. Galbūt praėjusiais metais buvo išnaudota normaliai ir vaikai siunčiami.
Dabar jūs siekiate statuso pakeitimo – būti nebe UAB, o viešoji įstaiga. Kodėl nuo pat pradžių taip nebuvo?
Todėl, kad sovietų laikais mes buvome gamyklos profikaltoriumas. Priklausėme „ELFOS“ gamyklai, kuri po privatizacijos perėjo į bendrovės „STATUS“ (tokia su organizuotu nusikalstamumu ir KGB sieta organizacija, - „Balsas.lt“) rankas ir susiskaldė. Jie pradėjo pardavinėti turtą ir mūsų padalinį pavadino UAB „Pušyno kelias“.
Kadangi „ELFA“ buvo labai daug skolinga, prieš 17 metų (tai buvo, berods, 1995 metai), už skolas „SODRAI“ atitekdavo daiktai. Tuo metu „SODRA“ buvo labai daug prisirinkusi. Mes buvome ne vieni. Tuo metu buvo toks reabilitacijos centras „Žvorūnė“, mes atitekom (t. y., UAB „Pušyno kelias“,– „Balsas.lt“), apleistas baldų fabriko pastatas ir labai daug kitų pastatų.
Tai „SODRA“, grubiai tariant, UAB „Pušyno kelią“ paėmė už skolas?
Taip. O „SODRA“, būdama fondas, neturi teisės būti vieša įstaiga ir jai buvo liepta viską parduoti. Buvo padarytas auditas ir „SODRA“ visą turtą pardavė oficialiai, bet ilgai pardavinėjo… Pirma, mes esame unikalioje vietoje, negalima statyti jokių viešbučių ir pan. Antra, parduoda daiktą kaip biznį, o į tokį biznį niekas nesiveržia.
Ar daug buvo norinčiųjų?
Buvo, buvo. Per tuos metus mačiau įvairių žmonių, taip pat ir iš kriminalinio pasaulio,, kurie ateidavo ir sakydavo, kad čia galima kažką padaryti. Vienas „SODROS“ direktorius padarė tokį ėjimą ir pardavė vieną pastatą, bet labai stipriai nukentėjo. Buvo išmestas iš darbo vienas direktoriaus pavaduotojas. Žmogus nusipirko vieną mūsų pastatą ir buvo klubas. Jo paskirtis – teatras, klubas. Tas žmogus kai pirko, aš jam sakiau: nepirk, nes tu nieko negalėsi čia padaryti. Bet tai buvo labai seniai ir tas žmogus sako: aš už pinigus viską padarysiu. Ir 10 metų tas pastatas stovėjo ir nieko nebuvo galima ten daryti. Regioninis parkas, užkelti reikalavimai… Dabar jis ten įsteigė savo kontorą, atremontavo, viskas gerai. Bet tą, ką jis įsivaizdavo, kad pastatys, jis nieko negalėjo padaryti, nes tai yra tokia vieta.
Taigi, „SODRA“ pardavė visas savo įstaigas, viską sugebėjo parduoti, pardavė Palangos „Žvorūnę“, gavo pinigus. Jie nepardavė dviejų objektų – „Senevitos“ ir „Pušyno kelio“. „Senevita“ yra senelių namai. Atleiskit, kaip taip paimt ir parduot senelių namus? O mes – už tai, kad užsiėmėm grynai gydymu.
Tačiau daugybė medicininių įstaigų buvo sėkmingai privatizuota. Kodėl jums taip neatsitiko?
Todėl, kad valdė „SODRA“, kuri nenorėjo to biznio daryti. Tai nebuvo savivaldybė ir jie visai kitaip pasižiūrėjo į savo turto valdymą.
Kas, pasikeitus „Pušyno kelio“ statusui, pasikeis pacientams, čia besigydantiems vaikams?
Kai pasikeis mūsų statusas, mes dirbsime gerai kaip dirbom iki šiol. Bet statusas leistų mums dalyvauti europinėse programose, ir mes tikrai savo turimus pastatus, ypač suaugusiųjų (nes vaikų – jau suremontuoti), juos remontuotume ir padarytume gerą reabilitacinį centrą. Tikėdamiesi, kad tai įmanoma, mes jau prieš daug metų padarėme visą planą ir gavome leidimus, su architektais išpaišėme. Čia yra ribotas aukštingumas, ribotas plotas, bet mes iš visų pastatų padarytume gražų reabilitacinį centrą, kurį galima pastatyti. Bet tai kainuotų galbūt 20 milijonų. Tai iš kur įstaigai gauti tokius pinigus?
Pagrindinis jūsų pacientas yra pagal ligonių kasų apmokėjimą. O ar yra tokių, kurie atvažiuoja su prabangiu automobiliu ir kelia aukštesnius reikalavimus?
Tokių ligonių būna, bet jų labai nedaug. Labai retai tokie atvažiuoja, bet būna ir tokių.
Gal jūs jiems atskirą korpusą statytumėt?
Ne, nestatytumėm. Jeigu taip žiūrėt iš verslo pusės, aš nestatyčiau. Aš vis gi statyčiau tokius korpusus, kad būtų geras, aukštas lygis, bet ir kad būtų tie klientai, kurie yra dabar. T. y., vyresnio amžiaus žmonės, kuriems nereikėtų mokėti papildomai už paslaugas. Aš neičiau Druskininkų principu, nes Druskininkai pasistatė, pasidarė, jie turi kavinių aplink, laiko praleidimo įstaigų. Nesakau, kad tai bloigai, bet čia reikėtų padaryti taip, kad klientas būtų tas žmogus, kuris neturi pinigų važiuoti į Druskininkus, kuris gyvena Vilniuje, kuris gyvena šalia Vilniaus. Didžioji klientų dalis yra Vilniaus krašto žmonės. Pas mus registratūroje vienas iš pagrindinių dalykų yra mokėti rusų kalbą. O mokėti lenkų kalbą būtų dar geriau.
Kitas mūsų didelis privalumas – dėl vaikų skyriaus. Labai daug vaikų gauna ambulatorinę reabilitaciją. Kai vilniečių tėvams pasako „jūs gavote ambulatorinę reabilitaciją“, tai jie sako: „Ką, man vežioti reikės? Manęs iš darbo neišleidžia“. Ir atsisako tos reabilitacijos. Po to pas mane kreipiasi ir sužino, kad Vilniuje yra geriausias reabilitacijos centras. Prašau. Jūs atvežkit savo vaiką, iki pietų vaikas bus. Jeigu norite, išsipirkite pietus, vaikas papietaus, atvažiuosit atsiimsit.
Girdėjau ne iš vieno žmogaus, kad, jei siuntimas į sanatoriją reabilitacijai ne iš stacionaro, o iš poliklinikos, tai vietą sanatorijoje gauti be šansų.
Kiekviena poliklinika tvarkosi pagal savo nuostatus, įkuria savo mažus reabilitacinius padalinius ir tuos padalinius išnaudoja, nes pasiima tų pačių Ligonių kasų pinigus. Tai yra normalu, bet reabilitacija turi būti pirmiausiai kompleksiška, didelė: ir su baseinais, ką mes turime, ko neturi mažesnės poliklinikos. Ji turi būti gamtoje, kas yra pas mus, pušyne, kur galima pasivaikščioti. Kokia gali būti reabilitacija vidury miesto? Atėjai, pasidarei ir iš karto išėjai?
Reabilitacija nėra vien tik procedūrų suteikimas. Tai ir psichologinis žmogaus pasiruošimas grįžti į visuomenę, moralinis poilsis. Suaugusiems tai yra labai svarbu. Pavyzdžiui, yra konkurencija patekti į palatą, kurios langai išeina į koplyčią. Žmogus domisi, sužino, kad ten išvažiuos žmogus iš tos palatos, ir sako: „Perkelkite mane į tą palatą, aš noriu koplyčią matyti“. Prašau, jokių problemų. Tai ką tai parodo? Aš iškart suprantu, kad žmogui reikia tokios aplinkos.
Kaip jūs pats vertinate visą reabilitaciją savo įstaigoje europiniame kontekste? Ar ji yra aukšto lygio?
Reabilitacija yra viena iš tų gydymo rūšių, kuri reikalauja labai daug žmogiškojo faktoriaus. Kitaip sakant, žmogaus rankų darbo. O mūsų specialistai, masažistai, kineziterapeutai yra tikrai labai gerai apmokyti ir labai gerai moka dirbti.
Ar daug įžymybių esate pastatę ant kojų?
Taip, esame (juokiasi). Visų nevardinsiu, bet esame ir žymius sportininkus pastatę ant kojų. Savo laiku net Jonas Valančiūnas kai gaudavo traumą, eidavo reabilituotis. Gailiuosi, kad nepaėmiau autografo (juokiasi).
Kaip jūs prognozuojate, bus pakeistas jūsų statusas ar vėl reikės įtikinėti naują ministrą?
Šito aš labiausiai bijau. Mes buvome pas ministrą ir ministras Vytenis Povilas Andriukaitis labai gerai mus suprato. Turbūt vienas iš Sveikatos ministrų, kuris labai greitai pasidomėjo, iššsiaiškino, pasakė: „Taip, jūs reikalingi. Taip, tokia įstaiga turi būti prie Sveikatos ministerijos“.
Jie inicijuoja tą visą veiklą, kad taptume viešąja įstaiga prie Sveikatos ministerijos. Sveikatos ministerija būtų steigėjas ir tada jau su jais spręstume, ką mes darome: ar mes liekame kaip viešoji įstaiga, ar mes kaip viešoji įstaiga prisijungiame prie Santariškių, kaip Santariškių padalinys. Tam, kad išgelbėti šitą įstaigą, šituos pastatus, jie suprato, kad reikia tai greičiau daryti, nes artėja naujų europinių pinigų dalybos, dalyvavimas konkursuose, ir, jeigu dabar nesuspėsime sudalyvauti, tai 5 metus vėl stovėsime ir lauksime. Labiausiai ir užkinisa tos nesibaigiančios reformos ir su jomis susijusios peripetijos, bet tikiimės, kad viskas bus gerai. Kaip jūs teisingai paskėte – viską reikėjo padaryti prieš 20 metų.
*****
„Pušyno kelio“ sanatorijos vaikų skyrius turi 100 lovų. Mamoms su vaikais – apie 20 lovų. Suaugusiųjų mes turime 67 lovas, o likusius ligoniuis mes dar turime ambulatorinius, kurie ateina pas mus, padaro procedūras ir išeina.
Pacientų skaičius labai keičiasi, priklausomai nuo sezono, nuo ligų. Visada ligonių skaičius padaugėja rudenį, pavasarį po įvairių epidemijų, su plaučiais mes daug dirbame pulmonologijos skyriuje. Dar aptarnaujame per mėnesį apie 50 ambulatorinių pacientų.
