Pastarųjų mėnesių įvykiai, privertę rimtai suabejoti Lietuvos valstybės pirmųjų asmenų teise vadintis „moraliniais autoritetais“, anaiptol neišsėmė šios temos aktualumo. Iki Seimo rinkimų likus vos pusmečiui, Lietuvos rinkėjams (bent jau tiems, kurie balsuoja ne už partijos iškabą, o už jos vertybiškai orientuotą programą) kyla ne ką mažiau klausimų ir dėl beveik visų reitinguose figūruojančių partijų patikimumo. Dar tiksliau, dėl tų aukštų kriterijų, kurių atitikimas yra (arba bent jau turėtų būti) privalomas valstybės – NATO ir ES narės politiniams lyderiams. Tai gal pasižvalgykime aplinkui – ar iš tikrųjų turime kam patikėti mūsų ir mūsų vaikų ateitį.
Pradžiai norėtųsi paminėti partiją, kuri ne tik galėjo, bet, ko gero, privalėjo tapti visų demokratinių ir patriotinių jėgų vienijimosi šerdimi – Tėvynės sąjungą. Deja, taip neįvyko, ir didžiausia atsakomybė už tai tenka ne kam kitam, kaip konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui. Būtent jis ilgam įklampino partiją į ne tik politiškai, bet ir morališkai žalingą bendrininkavimą su vadinamąja LSDP, kuris dezorientavo ir demoralizavo ženklią dalį Lietuvos dešiniojo elektorato. Ne visai aiški ir nenuosekli lieka ir dabartinė šios partijos vadovybės vykdoma politika, ką neseniai vykusiame Tėvynės sąjungos suvažiavime pabrėžė ir partijos patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis. Šioje šviesoje nekaip atrodo ir konservatorių pastangos „neutralizuoti“ (absorbuoti) kitas šalies dešiniąsias politines jėgas, ypač krikščionis demokratus. Todėl ne tiek svarbu, kas ir kodėl bandė išstumti A.Kubilių iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų ir kodėl tas bandymas nepavyko. Svarbu kas kita – ši partija dar gali būti reikalinga Lietuvai būsimose batalijose prieš mūsų valstybę užvaldžiusį klaną, tačiau prieš tai ji turi atsinaujinti. Sunku nepritarti Tomui Viluckui, kuris liūdnai pastebėjo, jog dabartinis konservatorių lyderis jau nebeturi moralinės teisės vesti partiją į artėjančius Seimo rinkimus.
Toliau – komunistai (atsiprašau – LSDP). Priminsime maloniajam skaitytojui, jog nežiūrint visų gudravimų su jos pavadinimo kaitaliojimais (LKP – LDDP – LSDP), ši partija buvo įsteigta 1918 metais vien tik tam, kad šeimininkų Rusijoje nurodymu trukdytų laisvą lietuvių tautos apsisprendimą sukurti savo nepriklausomą valstybę. Tokia ji buvo ne tik 1918–1920 arba 1940 metais; tokia, kaip atrodo, liko ir dabar. Kaip kitaip galima vertinti jos vadovybės elgesį , vadinamajam „valstybininkų“ klanui de facto įvykdžius šliaužiantį valstybės perversmą, kitaip žinomą valstybės užvaldymo vardu? Tai, kad G.Kirkilui prieš savaitę pavyko išsilaikyti Vyriausybės vadovo poste, reikėtų laikyti ne LSDP stiprybės, o „valstybininkų“ desperacijos požymiu.
Nereikėtų kankintis ir bandant nubrėžti aiškią skiriamąją liniją tarp vadinamųjų tradicinių ir populistinių partijų. Atrodo, kad jokia „tradicija“ Lietuvoje šiuo klausimu dar nenusistovėjo, tiesiog nesubrendę paaugliai pradėjo žaisti suaugusiųjų žaidimus. Ūgtelėję akseleratai irgi nutarė atsikovoti „savąją“ smėlio dėžės dalį ir taip pat leidosi daryti „politiką“. Tik tiek tesiskiria LSDP nuo Darbo partijos, nes pagrindiniai šių partijų požymiai yra tapatūs – abiejų viršūnės atstovauja stambųjį, neretai su Rusija susijusį kapitalą, ir abiem atvejais partijų elektorato didžiąją dalį sudaro savimi nebepasitikintys ir trupinių nuo ponų stalo laukiantys visuomenės autsaideriai. Skirtingai nuo G. Kirkilo ir A. Kubiliaus, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas buvo ne tik nuverstas – jam iškelta baudžiamoji byla, bet tai netrukdo jam maudytis žiniasklaidos dėmesio spinduliuose. Maža to – iš esmės Darbo partija tapo tokia pat neformalia valdančiosios koalicijos partnere, kokia prieš tai net pusantrų metų buvo Tėvynės sąjunga. Žodžiu, „saviškiai“ vėl kartu.
Dažniausiai su Darbo partija yra gretinama partija „Tvarka ir teisingumas“, bet tuo vertėtų suabejoti. Šios partijos lyderis Rolandas Paksas Konstitucinio Teismo sprendimu iš tikrųjų negali pretenduoti į jokias renkamas pareigas mūsų valstybėje, ir mes irgi turbūt neturėtume pamiršti Jurijaus Borisovo ir Lenočkos Lolišvili pavardžių arba firmelės „Almax“ pavadinimo. Kita vertus, reikia pastebėti, kad šios partijos elektoratas, gal ir nebūdamas itin politiškai išprusęs, yra kur kas ryžtingesnis ir nenusiteikęs laukti malonės „iš viršaus“, kuo jis iš esmės skiriasi nuo V.Uspaskicho gerbėjų.
„Šatrija“ įvardintos uodegos niekaip nepavyksta atsikratyti Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkei Kazimirai Prunskienei. Savo tėvo KGB pulkininko (ir savo paties kontraversiškų pasisakymų) šešėlyje stūkso Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininkas Artūras Paulauskas. Beje, ši partija atrodo tarsi tarpinis variantas tarp LSDP ir Darbo partijos. Liberalų ir centro sąjunga į rinkimus atžygiuos vedama šviežiai nuteisto Artūro Zuoko. Tai gal iš tikrųjų Lietuvoje nėra normalių politinių jėgų, kurioms vadovautų nesusikompromitavę lyderiai? Juolab kad artėjančiuose rinkimuose bus svarbus ne tiek partijų „tradiciškumas“ arba „naujumas“, ir net ne jų „kairumas“ arba „dešinumas“. Svarbiausias bus tik jų ryžtas „atvaldyti“ mūsų šalį ir įvykdyti jos visišką „dealbinizaciją“ (arba tokio ryžto nebuvimas).
Panašu, kad tokių politinių jėgų užuomazgos jau yra. Kairėje – tai nenomenklatūrinė Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjunga, dešinėje – atskira politine partija tapti besiruošiantys 19 krikščionių demokratų skyrių, kurie atsisakė ištirpti A. Kubiliaus vadovaujamų konservatorių gretose; centre – tai Algimanto Matulevičiaus politinės iniciatyvos, kurių jis nestokoja ir po to, kai prieš savaitę „valstybininkai“ nugvelbė jo vadovautą partiją. Tik reikėtų padidinti apsukas, nes laiko lieka visai nedaug, o Lietuvai gyvybiškai reikalinga tikra, o ne vien tik deklaratyvi politinė alternatyva – alternatyva konformizmui.
