Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus, šį kartą pokalbis su M. Puidoku.
Gimėte Kaune. Kuo ypatinga vieta, kurioje užaugote? Ką iki šiol prisimenate?
Gimiau Vilijampolėje, dar geriau žinoma, kaip Slabodke. Tas rajonas yra „rimtas“ ir visko ten yra buvę. Mažesnis iš mokyklos grįždamas buvau ir parverstas ir priluptas, visko buvo. Visgi buvau iš tų, kurie nepasiduoda, mokėdavau už save pastovėti. Tiesa, nė vienų muštynių nesu pradėjęs pirmas. Bet jei užkabindavo, gaudavo grąžos, nes mano senelis buvo bokso treneris. Vėliau aš lankiau taekwondo ir buvau tas, kuris mokėjo apsiginti. Slabodkės autoritetai mane gerbdavo, nes nebuvau tipinis moksliukas, kuris negali už save pastovėti. Labai žymių „autoritetų“ nepažinojau, bet iš tų, kurie gyveno kaimynystėje kai kurių jau nėra tarp gyvųjų. Jie buvo nužudyti arba žuvo, tai skaudžios pamokos iš „probleminių“ rajonų.
Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
Neabejotinai tai Liselotte Welskopf-Henrich „Harka“. Esu perskaitęs visas knygas apie indėnus. Mama dirbo bibliotekoje, todėl nesunkiai gaudavau knygas, kurių noriu. Tiesa, bibliotekininkė man nenorėjo „Harkos“ trečios dalies duoti, o buvo, berods, šešių knygų serija. Sakydavo, kad tai – vyresniam mokykliniam amžiui, o tau tik septyneri.
Esu tą pačią knygą perskaitęs daug kartų. Vėliau ėmiau mėgti fantasy tipo knygas, ypač tas, kurios nukelia į viduramžius – mėgstamiausia buvo Džono Ronaldo Reuelio Tolkino knygos: „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“. Tai buvo pirmoji knyga, kurią kartu su mano pagalba perskaitė ir mano sūnus Mykolas, jam dabar septyneri. Dabar mėgstu „Sostų karų“ serijos knygas.
Kokią išdaigą vaikystėje nuslėpėte nuo tėvų?
Išdaigų nuslėpiau daug, pagrindinės, matyt, tos, kurios susiję su peštynėmis. Menu vienas peštynės, kurios buvo tokios, po kurių mano rūbai liko kruvini. Mama juos surado tik po daug metų. Stengdavausi be reikalo nejaudinti mamos, ja visada mylėjau. Augau kartu su mama ir seneliais, tėtis turėjo kitą šeimą. Tikrų brolių ar seserų – neturiu.
Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Viena iš vaikystės svajonių buvo tapti prezidentu, bet turėjau ir kitų – norėjau tapti krepšininku, archeologu ir istoriku. Visą laiką labai domėjausi istorija, civilizacijomis, daug skaičiau, norėjau sužinoti ar istorija tikrai tokia, kokia yra aprašyta vadovėliuose. Norėjau tyrinėti senovės istoriją.
Kas buvo Jūsų pirmoji meilė?
Pirmoji meilė buvo mano pirmoji mokytoja Rita. Tai buvo tokia pirmoko meilė, gerbiu ją iki šiol. Ji man daug padėjo, nes dėl sveikatos problemų iki penktos klasės mokiausi namuose, taigi, jei ne ši ir kitos mokytojos nebūčiau galėjęs vėliau mokytis taip gerai. Mokykloje labiausiai domėjausi istorija ir fiziniu lavinimu. Tos pamokos, kurių nemėgau – kentėdavo, nes pabėgęs iš jų žaisdavau krepšinį.
Ką studijavote baigęs mokyklą ir kur? Kodėl nestudijavote istorijos?
Įdomi istorija, kodėl studijavau ne istoriją. Pirmas pasirinkimas buvo tarptautiniai santykiai ir diplomatija. Studijuoti norėjau Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI). Tai buvo sudėtingi laikai, padėjau pasiruošti stojamiesiems vienai merginai, bet, kai atėjo stojamųjų diena ji surinko dvigubai daugiau balų ir įstojo, o aš ne.
Negalėjome tuo patikėti ir davėme apeliaciją. Žinoma, mums nepavyko. Aš dar buvau įstojęs į istoriją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir į vadybą ir administravimą Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Tada įsijungė sunkioji artilerija – tėtis ir pradėjo sakyti, ką tu veiksi su istorija, negadink savo gyvenimo. Aš pasidaviau spaudimui ir įstojau į vadybą ir administravimą. Dabar visus jaunus žmones mokinu, kad renkantis gyvenimo kelią reikia klausyti savo širdies. Pasirinkau vadybą, bet mokiausi nepilnus metus, atsisakiau tęsti studijas ir kitais metais įstojau į politikos mokslus VDU.
Pavyko pasiekti du dalykus: įtikinau tėvus, kad mano pasirinkimas teisingas, nes pasiėmiau gretutines vadybos studijas (tai leido VDU). Įrodžiau, kad mečiau ne todėl, jog nesugebėjau mokytis. O vėliau įvykdžiau ir kitą siekį – įstojau į TSPMI magistrantūrą.
Kaip susipažinote su savo žmona? Kur tai įvyko?
Pirmą kartą žmoną pamačiau per Lietuvos studentų teniso čempionatą. Pažiūrėjau, kaip elegantiškai ir gražiai žaidžia lauko tenisą, kokia graži mergina ir ėmiau galvoti, kaip susipažinti. Ji žaidė ketvirtfinalio varžybas su mano drauge ir po rungtynių priėjau, ėmiau kalbinti eiti kartu į „Žalgirio“ rungtynes, pasisiūlėme parvežti. Ji buvo kukli, į krepšinį kartu nėjo, bet sutiko, kad ją pavežtume. Taigi, mes ją pavežėjome, pasidalijome kontaktais, bet dar gerą mėnesį ji nesutiko susitikti su manimi. Bet vėliau pradėjome draugauti ir tai atvedė į šeimos sukūrimą, dabar turime du sūnus – Mykolą ir Margirį.
Žaidžiate lauko tenisą, kada pradėjote ir kodėl?
Lauko tenisą norėjau žaisti visada, bet man buvo sakoma, kad neturime tiek pinigų. Visgi pradėjau žaisti dar mokykloje ir dariau tai savamoksliškai. Prisidariau daug problemų, nes išmokau judesių, kurių nereikėjo, žaidžiau netaisyklingai. Žaisti su treneriu pradėjau daug vyresniame amžiuje, kai galėjau sau tai leisti. Tada teko taisyti klaidas.
Man patinka, jog tenise yra daug psichologijos ir, kad atskirus žaidimo elementus galima tobulinti daug ir ilgai. Esu dalyvavęs ne viename turnyre, žaidžiau ir žurnalistų – politikų turnyre. Tiesa, dabar žaidžiu daug mažiau, nes nėra laiko. Turiu mažus vaikus, kiekvieną vakarą po Seimo posėdžių važiuoju į Kauną, tai atima tą laiką, kurį anksčiau skirdavau sportui. Tenisui dabar randu laiko tik vasarą, žaidžiu su vyresniu sūnumi.
Kaip atrodo Jūsų idealus savaitgalis? Ką veikiate?
Su šeima mėgstame važinėti dviračiais, keliauti į mišką. Mėgstu sportuoti, stengiuosi viską sudėti į savaitgalį, esu iš tų, kurie neguli, jei atostogauja. Jei važiuojame prie jūros mirkstu jūroje, o šiaip – daug keliaujame. Jei važiuojame į Turkiją, imame automobilį ir keliaujame aplink, lankome archeologines vietoves. Dar mėgstu skaityti knygas, bet laiko nuolatos trūksta, todėl skaitau lėktuvuose arba traukiniuose.
Ką veiktumėte, jei nereikėtų miegoti?
Žinoma, kad skaityčiau. Kai buvau vaikas neleisdavo skaityti naktimis, išjungdavo elektros saugiklius. Tada naudodavau prožektorius, bet lemputė greit pasibaigdavo.
Kas yra geriausias Jūsų draugas?
Tai ne vienas žmogus. Bet šiaip – mano žmona ir mano sūnus. Tikiuosi, kai paaugs geriausias draugas taps ir kitas sūnus. Tai yra tie žmonės, kurie yra man artimiausi ir geriausi draugai.
Kokį pirmą klausimą užduotumėte jei atsibustumėte po šimto metų?
Kur esu? Kokioje šalyje, nes niekada negali žinoti, kas bus po šimto metų. Lietuvos istorija yra tokia, jog situacija keitėsi gana dažnai. Tarkime Klaipėdos krašte per šimtą metų valdžia keitėsi kokius penkis kartus. Todėl per kitus šimtą metų tikrai daug kas gali pasikeisti.
Įkyriausias, dažniausiai Jums užduodamas klausimas?
Esu įpratęs, kad manęs gali klausti visko. Visgi dažniausiai klausia apie mano politines pažiūras, visuose interviu sulaukiu šio klausimo.
Ar mėgstate serialus, jei taip – kokius?
Mėgstu tuos mini-serialus. Vienas mėgstamiausių – „Sostų karai“, kartais ir miego sąskaita pasižiūriu, jei įdomi serija. Dar labai patinka „Kortų namelis“, tai geras pavyzdys, kaip JAV veikia politikai, žiniasklaida ir lobistai. Man patinka politiniai, istoriniai serialai, tokie, kaip „Vikingai“. Jei randu kažkokį gerą filmą arba serialą su viduramžiais, būtinai pasižiūriu. Kai dėsčiau, studentams siūlydavau žiūrėti tam tikrus meninius, dokumentinius filmus, nes tai geras būdas mokytis.
Kokio filmo arba knygos pavadinimas geriausiai apibūdintų Jūsų gyvenimą?
Tai būtų „Žiedų valdovas“. Tų knygų ir filmų pagrindinė mintis, kad net pats mažiausias gali pakeisti pasaulį, jei kryptingai eina tikslo link. Knygoje aprašomo Frodo kelionė tokia ir yra.
Ar mėgstate klausytis muzikos? Jei taip, kokios?
Muziką mėgstu, stengiuosi, kai yra galimybė, klausytis klasikinę muziką, ši muzika padeda vaikų raidai, todėl klausau su vaikais. Ir dar tenka klausytis daug vaikiškos muzikos, tokios, kaip Kakė Makė, daiktų apie netvarkos Nykštuką ir panašios.
Kokia daina skambės Jūsų galvoje, jei laimėsite rinkimus?
Mėgstu lietuvių karo dainas, viena mėgstamiausių – „Milžinų kapai“. Ta daina mane visada „užveda“. Po pergalės ji tikrai gerai skambėtų. Ši daina mane lydi visą laiką.
Didžiausia Jūsų silpnybė?
Nežinau ar tai silpnybė, bet atsakymas būtų: laiko organizavimas. Norėčiau paskirstyti laiką taip, kad tam tikrais momentais galėčiau būti tik vyru ir tėčiu, o ne spręsti politines problemas.
Kokio klausimo atsakymą norėtumėte žinoti?
Labiausiai norėčiau žinoti planetos istoriją prieš 100 tūkst. metų ir seniau. Kaip viskas vyko, kas buvo, kodėl taip nutiko?
Geriausias komplimentas, kokį esate girdėjęs? Ar dažnai pats sakote komplimentus?
Geriausias komplimentas, kai bendrauji su žmonėmis ir matai, kad jie tave palaiko ir supranta. Tai vienintelė priežastis, kodėl atėjau į politiką ir čia esu. Pats stengiuosi, ypač žmonai, sakyti pagyrimus ir komplimentus dažniau, manau tai svarbu ir tai palengvina gyvenimą.
Asmeninė taisyklė, kurios siekiate nelaužyti?
Laikausi duoto žodžio, nesvarbu naudinga tai man ar ne. Jei duodu žodį sūnui ir neištesiu, tai, kaip galiu tikėtis, kad jis tesės savo žodį. Vienintelis auklėjimas, kuriuo aš tikiu, yra auklėjimu asmeniniu pavyzdžiu.
Ko labiausiai laukiate per ateinančius dešimt metų?
Labai norėčiau, kad Lietuva sustiprėtų, kad čia būtų darna, taika ir gerbūvis. Dabartiniame emigracijos kontekste nereikia būti genialiu strategu, kad matytum, jog nepakeitus strategijos turėsime mirštančią valstybę, kuri bus sudaryta iš senų žmonių. Taigi, jei norime, kad taip nebūtų reikia tikėtis, kad žmonės grįš, liks ir kurs šeimas.
Kaip Jūsų šeima reagavo į norą kandidatuoti prezidento rinkimuose?
Mama, žmona ir kiti artimieji šiuo sprendimu nesidžiaugė. Aš tai suprantu, nes tik tie, kurie nesupranta politinio lauko gali pagalvoti, kad kandidatavimas į prezidentus arba tapimas juo yra džiaugsmas. Mano įsitikinimu tai yra didžiulė pareiga, o viešas gyvenimas tampa suvaržytas, nukenčia šeima.
Žmona tikėjosi, kad galbūt nebus aktyvaus žmonių kvietimo, kad galbūt kandidatuosiu kitoje kadencijoje. Ji supranta, kad aš esu aktyvus politikas ir jei ne dabar, tai po penkių metų būčiau kandidatavęs į prezidentus. Tas vėlesnis sprendimas būtų reiškęs, kad vaikai būtų ženkliai vyresni. Laimė, kad turime senelius, jie padeda žmonai su vaikais.
Kaip norėtumėte būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera, kad žmonės sakytų „Mindaugas Puidokas buvo...“
Norėčiau, kad būčiau prisimintas, kaip tas, kuris kovojo už žmonių gerovę.
