Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas buvo stebėtinai šauniai surengtas festivalis: muzika atlikta kokybiškai, diskusijų temos įvairavo pagal kiekvieno interesus, net jei ne visi politikai dėl jų pritapo, žaliai šviečianti instaliacija iš plastikinių butelių įkalnėje vakarus darė dar jaukesnius, o biotualetai net paskutinę renginio dieną buvo švarūs.
Apsaugininkai – malonūs ir kultūringi. Gausu padoraus, šiuolaikiško, mąstančio jaunimo, senų ir naujų pažįstamų. Vienais iš naujųjų mano pažįstamų tapo jauna mama, jos sūnus ir bičiulė – su šia draugija kartu atvykome iš Vilniaus, šalimais įsirengėme palapines, vaišinomės arbūzais.
Natūraliai su penkiamečiu K. susidraugavome: krėtėm vyriškus pokštus, padiskutavome apie traškučius ir net mirtį, gėrėme sultis. Prigėrus skysčių prispaudė reikalas pas nykštukus – ten ir patraukėme. K. išsirinko mėlyną tualetą, kuriame jam padėjau atlikti reikalą, nes nepasiekia krašto, o po to, vaiko paprašęs palūkėti lauke, pats minutėlei užsidariau nusilengvinti.
Man atvėrus tualeto duris, mūsų su K. laukė nemalonus susitikimas, netgi, sakyčiau, išpuolis. Šalimais eilėje stoviniavo dvi merginos ir viena jų griežtai paklausė, ar čia aš esu su šiuo vaiku. Atsakiau, kad taip.
Ar čia jūsų vaikas, toliau tęsė festivalio dalyvė, jau ne tiek kamantinėjančiu, kiek tardančiu tonu. Atsakiau, kad ne, ir nustebintas tokio nemalonaus bendravimo jau ruošiausi eiti, kai panytėlė tėškė mudviem užuominą apie galimai nusikalstamą veiklą – neatsimenu, ką tiksliai pasakė, nes po tokios šiurkščios pastabos akimirką praradau žadą.
Sumišau ne tik aš, sumišo ir mano naujasis draugas. Tuomet daviau atgal: jaunajai poniutei, pažiūrėti normaliai, inteligentiškai, su akiniais, pradėjau aiškinti apie psichozės apimtą mitologizuotą Lietuvą, liguistą isteriją, kurią sukėlė vienos mergaitės drama.
Ir tada ana pareiškė: „Greit bus ir berniukas – ne tik mergaitė.“
Ar turi žmogus teisintis po tokio išpuolio? Paėmiau suglumusio K. ranką ir patraukiau jo mamos palapinės link, kur mes prieš tai gėrėme sultis; kulniuodami dar padiskutavome apie kai kurių žmonių kvailumą. Pavymui įtarinėtoja dar pasiteiravo, ar gali pasekti iš paskos (juk pakeliui iki palapinės kirtome miškelį!), leidimą daviau, bet jau nekreipdamas dėmesio. Mums grįžus pas K. mamą, anoji vaikų sergėtoja dar pastoviniavo prie kitos draugijos, tačiau mudviejų neatsiprašė.
Būtų galima manyti, kad jaunoji poniutė praėjusį šeštadienį, išsiaiškindama, kad aš nesu K. tėtis, pasielgė pilietiškai, bet iš tiesų – liguistai. Savo kailiu susidūriau su Garliavos dramos pažeista sąmone.
Pafantazuokime, kas su mumis būtų atsitikę, jeigu eilėje prie tualeto būtų stovėję ir naujieji mūsų laikų herojai, tiesadariai, Kedžio šalininkai: didysis televizininkas Kristupas pripultų su kamera ir mikrofonu kvosdamas, ką mes darėme tualete, kovotojas Naglis reikalautų tiesos, o geroji teta Neringa spiegdama sugniaužtų vaiką.
Ir pabandyk tu šiems tiesos apaštalams įrodyti, kad du vyrai paprasčiausiai ėjo pasiusioti.