Paramos vaikams centro direktorė psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė sako, kad „labai daug vaikų Lietuvoje susiduria su emocine prievarta, aišku, sunku kvalifikuoti kiek tai kasdieninė praktika, bet tikrai daugybė vaikų yra nuolat kritikuojami, žeminami, lyginami su kitais vaikais, vadinami visokiausiais žodžiais. Su tuo susiduriama namuose, mokykloje ar troleibuse, kai garsiu vaikų juoku nepatenkinta pilietė gali atsisukti ir juos išvadinti įvairiausiais žodžiais, – šių dienų mūsų visuomenėje yra labai daug tokios nepagarbos vaikams“.
Kokia situacija Europos Sąjungos šalyse?
Mūsų piliečiai, kurie migruoja į vakarus, sako, kad jie ten gyvena, nes su jais elgiamasi kaip su žmonėmis. Apskritai, manau, kad Vakarų šalyse yra daugiau pagarbesnio elgesio vienas su kitu ir taip pat su vaikais. Aišku, ten yra įstatymai, kurie neleidžia vaikų mušti, jų visaip žeminti, o mokykloje nustatytos labai griežtos taisyklės, kokius žodžius gali mokytojai ir tėvai vartoti, o kurių negali vartoti. Daugiau reglamentuota tokių taisyklių ir įstatymų bei bendra visuomenės kultūra yra žymiai pagarbesnė.
Kai kurie parlamentarai vis bando uždrausti fizines bausmes vaikams, tačiau stebina tai, kad dar 2013 metais Tėvų forumas kategoriškai prieštaravo šių draudimų įgyvendinimui. Tėvai nori mušti savo vaikus?
Taip, mane irgi tas labai nustebino, bet aš turbūt nesakyčiau, kad tėvai nori mušti savo vaikus, tačiau tikrai labai daug tėvų jaučiasi bejėgiai nežinodami, kokius kitus metodus jie gali naudoti. Iš tos bejėgystės net tikrai garbūs žiniasklaidos atstovai garsiai šneka, ar įmanoma vaiką užauginti emociškai prieš jį nesmurtaujant, – visiškai supainiodami dalykus. Vaikams reikalingi draudimai, pabarimai, turi būti nustatytos ribos ir aiškūs „ne“ pasakymai, tačiau šiuos dalykus turime ir galime pasakyti pagarbiai, aiškiai, nežemindami.
Lygiai kaip ir mes, suaugusieji, norime, kad mums kritika ir pastabos būtų išsakomos pagarbiai, o ne išvadintų mus žiopliais, asilais, netikėliais, nevėkšlomis ir tada pasakytų: „žinai, tą darbą galėjai ir geriau padaryti“. Tai tikrai nekelia motyvacijos, neskatina kurti santykių, nemotyvuoja mokytis.
Mes dažnai patys gąsdinamės, esą jei vaikui nieko nesakysime – užaugs monstrai, kurie nežinia ką galės padaryti ir tai yra labai neteisinga vaikui.
Vaikai džiugina mus, mes norime juos auginti ir mylėti, o ne jų bijoti. Tai labai svarbu pradėti galvoti apie tai, kokį santykį mes kuriame su vaiku, o tai prasideda nuo paprastų žodžių, nuo apkabinimo ryte, nuo pabučiavimo vakare, nuo atjautos kai vaikui nesiseka, nuo užuojautos jei jis suklydo ir tada pamokymo, kaip kitaip daryti, – visa tai prasideda nuo labai paprastų ir smulkių dalykų.
Lietuvoje itin trūksta pagarbos žmogaus teisėms ir tolerancijos socialiai pažeidžiamoms grupėms, ar tai susiję su vaikų auklėjime naudojama emocine prievarta?
Mes tikrai turime kažkokį paveldą nesiskaitymo vienas su kitu ir nepagarbos vienas kitam. Jei darbe kas nors mus nuskriaudžia ar supykdo – susivaldome ir nešaukiame ant savo viršininko ar bendradarbio, nevadiname jo tais žodžiais, kuriuos tuo metu galvojame, bet grįžę namo ir radę ne vietoje padėtas šlepetes kalbame su vaiku penkiolikos aukštų žodžiais ir sakiniais. Nors tas vaikas dažniausiai yra menkai kuo dėtas dėl šitos mūsų emocinės būklės.
Vaikai yra tokia mažiausia grupė, kuri viską atleidžia. Mes esame visiškai garantuoti, kad vaikas ant mūsų nepyks, o vis tiek mus mylės. Jis išsigąs, jausis kaltas, bet nesupyks ant mūsų. Ir todėl mes lengva ranka, lengvu liežuviu leidžiame sau mėtyti ant vaikų tokias baisias bombas, ko tikrai neleidžiame sau kitoje situacijoje.
Kai mus kas nors negražiai pavadina, sakome, kad įžeidė orumą, bet apie vaikus galvojame, jog jų neskaudina mūsų žodžiai. Liūdniausia, kad per kurį laiką jiems nustoja skaudėti ir jie tikrai nustoja suprasti, kad tai yra nenormalus elgesys. Jie taip ir jaučiasi – niekam tikę, nereikalingi, tada nuvažiuoja į Airiją, ten pjausto žuvį aštuonias valandas ir jaučiasi žmonėmis.
Veždamas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją taksi vairuotojas paklausė, kas ten bus, atsakiau, kad akcija „Nustokime barti, pradėkime girti“. Tada ji pasakė, kad dar betrūksta tokių akcijų ir tuoj bus kaip Norvegijoje, kai vaikus atima, ir negi vaikų negalima mušti už prasižengimus. Tad kyla klausimas, iš kur toks tamsus lietuvių mąstymas?
Manau, kad yra žmonių, kurie dirba darbą, kad toks mąstymas atsirastų. Tai nėra atsitiktinai susiformavusi nuomonė, nes daugybė lietuvių, kurie gyvena ir dirba Norvegijoje yra labai patenkinti ir norėtų, kad pas mus būtų kaip Norvegijoje.
Iš vienos pusės yra piktavaliai žmonės, kurie daro blogą darbą, kur tikrai mes renkamės takoskyrą tarp rytų ir vakarų vertybių. Kita vertus, tą darbą dirbti yra labai lengva – mūsų žmonės itin patiklūs ir dažnai išsigąsta, nes nesigilina, nesidomi. Be to, ir žiniasklaida atlieka savo juodą darbą – nesigilina, ką reiškia terminai, kiti daluykai, kažkokie dalykai, o visos socialinės tarnybos pateikiamos kaip gąsdinančios, bauginančios, baudžiančios, atimančios.
Aišku, kartais ir pačios socialinės tarnybos prisideda, kai jos kitokių veiksmų nemoka, o tik grasina ir baudžia. Tačiau Lietuvoje yra atimama tūkstantis vaikų per metus ir aš nemačiau, kad kas nors piketuotų, kodėl paėmė Onutę iš Petrutės, kuri gėrė ir mušė savo vaiką. Kodėl atėmė Joniuką ar Algiuką, kodėl mes turime 4 tūkstančius vaikų vaikų namuose? Kur čia piketai tie mūsų didieji? Kodėl nepiketuojame gyvenančių Lietuvoje vaikų?
Būna moteris tikina: „aš tikrai niekuo dėta, tik lovoje gulėjau, atsikėliau, su naktiniais praėjau ir iš manęs vaiką paėmė“, – kiekvienas normalus lietuvis save atpažįsta ir pradeda galvoti: ir aš lovoje gulėjau, ir su naktiniais vaikščiojau – dabar tikrai ateis ir iš manęs vaiką atims. Tačiau faktas, kad tai nėra visa istorija. Pasakojama netiesa – niekas vaiko neatėmė už tai, kad praėjau su naktinukais, o paėmė už tai, kad buvo visa eilė dalykų, kur vaikui buvo nesaugu, ir mama nesuprato, kad reikia bendradarbiauti su socialinėmis tarnybomis.
Taigi, žmonės lyg į veidrodį žiūrėdami išsigąsta, bijo, kad ir jiems taip gali nutikti, nes pateikiam fragmentuota ir neteisinga informacija.
Rašant žmogaus teisių temomis kartais atrodo, kad lietuviai vis dar gyvena viduramžiuose, nes tai, kas jau seniausiai įprasta vakaruose – mums vis dar kelia nuostabą, baimę, pyktį. Ką galima būtų padaryti norint bent kiek šviesti tokius žmones?
Ši akcija turi tokį tikslą – sukelti diskusiją. Štai taksi vairuotojo nuomonė, o vakar ir kai kurie pedagogai pasisakė, kad jau nežino kokiais žodžiais tada reikėtų vaikus vadinti jei dabar imsi ir išmesi tokį brangų žodyną iš savo galvos. Manau, akcija iškart nepakeis mąstysenos, nesitikiu, kad mes nustosime naudoti kažkokius barimus, tačiau svarbu kelti diskusijas ir kalbėtis apie tai, sužinoti įvairias nuomones, kalbėtis su tuo pačiu Tėvų forumu, ko jie bijo, kodėl jie bijo? Kodėl mums atrodo, kad lietuvių tradicijoje yra vaikų mušimas? Netiesa, nėra Lietuvoje tokios tradicijos.
Daugiau informacijos apie akciją ,,Nustokime barti, pradėkime girti” rasite čia.
