Daugeliui žmonių rinkimai – vienintelė galimybė tiesiogiai įtakoti valstybę.
Metų metus gyvename patys savaime, o valstybė – pati savaime. Ir štai ateina diena, kada tie du pasauliai, mūsų ir valstybės, susiliečia. Ar reikia stebėtis, kad mums tai tampa įvykiu? Net jei mes neiname į rinkimus? Bet ar mes suprantame savo jausmus rinkimų apylinkėje?
Kristina Š. rašo: „Niekada neinu į rinkimus, nėra nė vieno politiko, kuriuo tikėčiau. Politikai tiesiog kvailina tautą. Mano nuomone, į rinkimus eina tik naivūs žmonės. Nepatinka pati rinkimų atmosfera. Ji man primena armiją: pasas, apskaita, urnos, kabinos, stebėtojai, būtinybė pasirašyti… Ir visa tai “iškilmingos tylos” fone. Pamenu, anais laikais grojo orkestrai, net nemokamai vaišino žmones… Senoji sistema buvo rinkimų parodija, sutinku, bet, pamenu, jie sugebėdavo sukurti betarpišką nuotaiką, geriau nutuokė apie žmonių psichologiją. Pamenu, žmonės ėjo noriai, juokavo, buvo atsipalaidavę. Kaip ne keista, jiems tai tikrai buvo šventė, o ne “pilietinė pareiga”.
Apskritai nemėgstu, kada mane kviečia atlikti “pilietinę pareigą”. Kuo primygtiniau kviečia, tuo labiau man nesinori jos atlikti. Nes man ima rodytis, kad tai anaiptol ne laisvavališkas, o primestas atlikimas. Kviečia, nes politikams reikia, kad juos išrinktų, kad rinkimai įvyktų!
Stebiuosi mūsų būsimųjų valdytojų morale. “Aš pats geriausias kandidatas”, “Aš tikiu savo pergale”, “Balsuokite už mane, ir aš jus padarysiu laimingais”. Kuo jie save laiko? Dievais? O kuo jie laiko mus, “paprastus rinkėjus”? Įžūlumas, savimeilė, žavėjimasis savimi – štai ką išskaitau jų veiduose, žvelgiančiuose iš reklaminių plakatų. Kažkokios varžybos, kas labiau save išliaupsins. Tarsi žmonės – kvailiai, nieko nesupranta“.
Kristina atsisako atlikti savo “pilietinę pareigą”, bet ji neabejinga pačiam rinkimų faktui. Veikiau atvirkščiai. Kodėl tas mums taip jaudina? “Rinkimų dieną patiriu nesuprantamą jaudulį, - sako Marija L., 35 metai. – Šventiškai apsirengiu, vyras būtinai skutasi, kvepinasi odekolonu. Paskui einame į rinkimų apylinkę. Tą dieną sėdime iki išnaktų, kad išgirstume pirmuosius rezultatus. Pačiai juokinga, kad tas man turi tokią reikšmę. Tarsi kažkas rinktų mane. Nesuprantu savęs”.
Visuomet, kai “nesuprantame savęs”, tai yra nesuprantame savo pačių jausmų, reikia kalbėti apie pasąmonę. Tai ji įsiterpia į mūsų dvasinį pasaulį. Susijaudinimas, kurį sukelia rinkimų diena, paaiškinamas paprastai. Mūsų pasąmonėje gyvena pojūtis, jog valstybė – didžiulė jėga. Kol yra valstybė, visuomet jausime nesąmoningą baimę jos atžvilgiu. Ką gali žmogus prieš jėgą valstybės su jos policija, armija, kalėjimais, biurokratija, didžiąja dalimi kontroliuojamomis informacijos priemonėmis? Valstybė priima įstatymus, neatsiklausdama, ar jie kam patinka ar ne. Bet ir vykdydamas tuos įstatymus, žmogus neapdraustas nuo to, kad su juo nepasielgs neteisingai. Neveltui daugelyje tautų yra patarlė, kad nuo skurdo ir kalėjimo nė vienas neapdraustas. Visame pasaulyje žmonės linkę turėti asmeninį gydytoją ir asmeninį…advokatą.
Kaip matome, mūsų pasąmonei valstybė – tai virš žmogaus iškilusi jėga, net jei ji demokratiška. Tiems gi žmonėms, kurie prisimena totalitarinę valstybę, ji įgauna dar grėsmingesnį charakterį. Pasąmonėje viskas simboliška. Kaip tvirtina psichoanalitikai, ten valstybės įvaizdis susilieja su tėvo, kurio ankstyvoje vaikystėje bijojome, kai tas pyko, įvaizdžiu. Tas mūsų vaikiško bejėgiškumo ir beteisiškumo (ir dėkingumo!) jausmas neretai perkeliamas į mūsų požiūrį į valstybę. O už tėvo įvaizdžio, kaip žinoma, slepiasi ir paties Dievo (neatsitiktinai Dievas vadinamas “Tėvu”) įvaizdis.
Dėl to nėra nieko keisto, kad prie rinkimų urnų mes kartais patiriame ne visai įprastus jausmus ir būsenas. Pasąmonės simbolių kalba tas reiškia, kad mes pagaliau susidūrėme akis į akį su grėsminga jėga, kuri mus kasdien supa, bet kurią mūsų sąmonė ignoruoja. Juk tas pasaulis, kuriame kasdien gyvename (ypač jei gyvename mieste), - tai valstybės pasaulis. Ji turi didžiulę nematomą valdžią mums: daugeliui moka algas ir pensijas, verčia mokėti mokesčius (neatsiklausdama mūsų: atima tiek, kiek mano esant reikalinga), sukuria miesto transporto judėjimo grafiką, net nustato mums laiką (perveda laikrodžio rodykles)!
Psichologiškai mums lengviau priimti šią jėgą kaip nuo mūsų nepriklausančią. Kaip jėgą, panašią į gamtos reiškinius. Bet rinkimų diena mus pažadina iš to saldaus suklydimo. Tą dieną mums primena, kad “valstybė – tai mes” (bent jau demokratinė). Tą dieną mus palydį į šventovę, kur užgimsta valdžia. Įtakojame, ar ne gimdymo procesą, bet mes jame asmeniškai dalyvaujame. Ir tai mus jaudina, sukelia neįsisąmonintų jausmų sumaištį: baimę, džiaugsmą, iškilmingumo pojūtį, sumišimą. Daugelis žmonių, kaip Kristina, tiesiog nenori turėti reikalų su savo pasąmone, ir būtent tai neretai yra pagrindine rinkimų ignoravimo priežastimi.
Ir visgi pasistenkite pernelyg nesureikšminti įvykio. Kandidatą pasirinkite ne kabinoje, o iš anksto, namie. Neikite į rinkimų apylinkę, neišsprendę šio klausimo, antraip susigadinsite sau papildomai nervų: rinkimų apylinkės atmosferoje, kai už jūsų nugaros gali laukti kelių žmonių eilė, spręsti, kas turi tapti valdžia, - garantuotas stresas. Pagalvokite, ar jums reikia sėdėti iki ryto prie televizoriaus ar radijo imtuvo, laukiant preliminarinių rezultatų paskelbimo. Ar ne geriau įsijungti radiją rytą (o gal ir po dienos), bet normaliai išsimiegoti prieš pirmadienį? Teisingai daro tie, kas sau sako: mano gyvenimas yra mano gyvenimas, rinkimų rezultatai labai menkai gali jį paveikti. Kas nereiškia, kad neturite eiti balsuoti (tai du skirtingi dalykai).
Pagaliau, jei jūs vis tik nusprendėte likti namie, geriau iš viso nesekti rinkimų eigos, o užsiimti savo reikalais: kitaip patirsite nemalonų “atsiskyrimo” nuo visų jausmą.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
