Kita dažna priežastis, anot psichologės yra ta, kad „suaugusieji yra linkę vertinti ankstyvąsias patyčios apraiškas, kaip „normalias“, „vaikų pajuokavimus“ ar „vaikų amžiui būdingą elgesį, iš kurio jie išauga“. Jei ikimokyklinukas, kuris pradeda šaipytis iš kito vaiko, negauna aiškaus įvertinimo, kad toks jo elgesys yra netinkamas, jis tą elgesį ir toliau puoselėja ir nešasi vis į naujus santykius. Mokyklos aplinkoje skatinti tyčiotis gali bendraamžių reakcija į patyčias ar suaugusiųjų abejingumas tam tikroms patyčių formoms.“
Kodėl apskritai vaikai linkę tyčiotis? Ar tai kaip nors susiję su žema saviverte, kad pašiepdami kitą pasijaučia geresni?
Yra pastebima, kad vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, turi stipresnį poreikį dominuoti, jiems norisi būti lyderiais. Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie tyčiojasi, nes jaučiasi blogai, patys yra patyrę agresyvaus suaugusiųjų, bendraamžių elgesio, nes neranda kitų būdų pasijausti vertingi, gerbiami. Visgi nepriklausomai nuo vaiko motyvo tyčiotis, yra labai svarbi žinutė jam, kad patyčios yra netinkamas elgesys. Ir būtinai suteikti pagalbą vaikui – mokyti, kaip jis galėtų konstruktyviais būdais pelnyti bendraamžių pagarbą, pasijausti vertingesnis ar tapti lyderiu tam tikroje srityje.
Kaip patyčios mokykloje gali atsiliepti tiems, iš kurių tyčiojamasi? Praeitais metais teko važiuoti į įvykio vietą, kur 12 metų berniukas iššoko per balkoną, nes mokykloje kentėjo patyčias, ar tokie įvykiai dažnai pasitaiko dėl patyčių?
Patyčios yra labai skaudus išgyvenimas vaikams ir sukelia ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Vaikai, patiriantys patyčias, išgyvena daug sunkių jausmų – baimę, kaltę bejėgiškumą, jiems gali kilti sveikatos sunkumų, prastėti akademiniai pasiekimai ar mokyklos lankomumas. Kartais, kai vaikai nesulaukia pagalbos iš savo artimųjų, kitų vaikų, jie gali imtis ir kraštutinių problemos sprendimo būdų – gali mėginti nusižudyti ar kaip nors žiauriai pasielgti su besityčiojančiais vaikais. Tokios reakcijos tik dar kartą mums, suaugusiems, primena, kad negalime palikti vaikų vienų dorotis su patyčiomis – jiems yra būtina pagalba ir būtinas sistemingas suaugusiųjų reagavimas į stebimas patyčias.
Mokytojai ir direktorius po šio įvykio sakė nieko nepastebėję, ar iš tiesų įmanoma nepastebėti patyčių? Ar tai paprasčiausias abejingumas?
Kiekvienu konkrečiu atveju gali būti skirtingai. Galbūt suaugę ir galėjo nepastebėti, tačiau paprastai kiti vaikai žino apie patyčias. Kodėl jie apie tai nepraneša suaugusiems? Matyt, suaugę nesudaro tam sąlygų ar vaikams neatrodo, jog apie tai reikia šnekėti pranešti. Jei norime užkirsti kelią dramatiškoms patyčių pasekmėms, išties turime būti atidūs, stebėti vaikų elgesį, padėti vaikams, jei matome, kad jie prastai jaučiasi mokykloje.
Kokią įtaką patyčių kurstymui / skatinimui turi žymūs žmonės? Dabar labai madinga keiktis viešai feisbuke.
Vaikams ir paaugliams visų pirma svarbūs tie autoritetai, kurie yra šalia jų. Tad pirmasis patyčių, nepagarbos, netolerancijos mokymosi šaltinis yra tėvai ir kita artima vaikui aplinka. Vėliau paaugliai vis daugiau ieško autoritetų tarp žinomų, visuomenėje matomų žmonių. Tuomet svarbu tampa tai, kaip paaugliui patrauklus žinomas žmogus elgiasi viešumoje, kokias nuostatas transliuoja.
Žinoma, paaugliai stebi savo „žvaigždžių“ feisbuko paskyras, skaito jų mintis ir kai kuriose situacijose gali kopijuoti jų elgesį. Norėtųsi paskatinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo to, kiek jis žinomas visuomenėje, atsakingai vertinti savo elgesį ir veiksmus, bei suprasti, kad demonstruojama nepagarba, kito žmogaus žeminimas, provokuoja ir skatina kitus žmones taip pat elgtis nepagarbiai ir žeminančiai.
Kaip geriausia užkirsti kelią patyčioms? Ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti?
Kiekvienas mūsų gali prisidėti, kad patyčių būtų mažiau. Ir pradėti reikia nuo savęs: ką aš padariau, kad patyčių būtų mažiau? Kaip šiandien bendravau su žmonėmis, kurie yra šalia? Kokį pavyzdį parodžiau savo vaikams? Patyčios gali mažėti, jei kiekvienas žmogus atsakingiau žiūrės į savo veiksmus, atsakingiau reikš savo mintis ir nuomonę, atsižvelgs į kito žmogaus jausmus ir dės pastangas priimti visus žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos. Greta to labai svarbu, kad vyktų nuoseklios ir kryptingos prevencinės programos mokyklose, padedančios kurti saugesnę aplinką ne tik vaikams, bet ir suaugusiems mokykloje bei šalia jos. Tokios prevencinės programos turėtų būti mokyklos kasdieninio gyvenimo dalimi, o ne laikinu projektu.
Patiri ar stebi patyčias? Nori su kuo nors apie tai pasikalbėti?
Kreipkis į „Vaikų liniją“ nemokamu telefonu 116 111 kasdien nuo 11 iki 21 val., interneto svetainėje www.vaikulinija.lt parašyk laišką ar diskutuok su bendraamžiais.
