Šis klausimas jaudina ne tik pačius mokinius, bet ir jų mokytojus bei vaikų tėvus. Daug specialistų aptaria esamą mokslo situaciją Lietuvoje. Mokinių tėvams susivokti yra sunkiausia, nes mes mažiausiai turime žinių apie ugdymą, jo kokybę bei tinkamas priemones. Akivaizdu viena: tol, kol tėvai nepradės domėtis ugdymu iš esmės, valstybinės institucijos vos ne kas ketverius metus inicijuos įvairius eksperimentus su mūsų vaikais ir pedagogais, pametę pagrindinį nuoseklaus ugdymo tikslą - asmenybės ugdymą.
Lietuvos tėvų forumo tarybos akcentai
Lietuvos tėvų forumo taryba mano, kad nesvarbu, kiek laiko vaikai yra ugdomi. Svarbiausia - kaip. Prioritetas turėtų būti skiriamas ugdymo programų transformavimui ir jų įgyvendinimui. Dabar ugdymo programos orientuotos į žinių kaupimą ir jų atgaminimą. Švietimo įstatymas kelia kur kas globalesnius tikslus: ugdyti atsakingą, savarankišką, kūrybingą asmenybę. Mokykloje, kokia ji yra dabar, ilgiau mokytis nori, greičiausiai, vienetai. Labiausiai mokiniai pageidauja vasarą pratęsti jiems svarbų neformalų ugdymą, kuris taip pat labai susijęs su pagrindiniais Švietimo įstatymo tikslais. Veltui yra manoma, kad neformalus ugdymas yra nevertingas ugdymas, o tik - malonus laiko praleidimas. Užsienio šalių patirtys rodo, kad formalaus ugdymo rezultatai yra geresni tuomet, kai kasdienis akademinis ugdymas yra pripildomas neformalaus ugdymo metodais. Svarbiausia ugdyme yra santykiai. Kai santykiai yra geri, ugdymo sėkmė garantuota. O ugdymo sėkmė - tai visai ne šimtukai per egzaminus. Tą pamiršta dauguma tėvų. Ugdymo sėkmė - tai ugdymo įstaigos darbuotojų gebėjimas atpažinti kiekvieno vaiko galimybes, vystyti kiekvieno vaiko potencialą ir pritaikyti jį gyvenimui baigus mokslus mokykloje. Juk ne visiems reikia studijuoti universitetuose. Svarbiausia, kad jaunas žmogus ne tik atsiduotų saviraiškai, bet ir pasitarnautų savo profesine veikla savo šeimai, tėvynei, visuomenei, žmonijai.
Tėvai per mažai išmano
Bendraudami su mokytojais tėvai įsitikino, kad pedagogai akcentuoja laiko stoką, t.y. sakoma, kad dabar galiojančių ugdymo programų įgyvendinimui trūksta laiko. Kelkime klausimą: ko siekiame prailgindami mokslo metus? Kad neadekvačios ugdymo programos būtų įgyvendinamos bet kokia kaina? Lai tėvai nebijo, kad vaikas ko nors nesužinos mokykloje. Jau seniai ugdymo įstaiga nėra svarbiausias žinių šaltinis. Tačiau ugdymo įstaiga vis dar yra labai svarbi santykių kūrimo laboratorija. Lietuvoje per daug padrikai yra ugdomas pedagogų ir mokinių bei jų tėvų emocinis raštingumas, nuvertinamas ir vertybinis ugdymas. Valstybė dar neprisiėmė atsakomybės už savo piliečių laimę. Savižudybių skaičius tai tik dar kartą gali paliudyti. O šie du procesai yra pamatiniai konstruktai kiekvieno individo vystymesi. Ir tik ant šių pamatinių akmenų verta statyti žinias. Labai gaila, kad tėvai, neskirdami laiko vaikų ugdymui, per daug sureikšmina žinias. Apmaudu, kad šiais pažangaus pasaulinio švietimo laikais vis dar sureikšminami ugdymo standartai, vaikai vis dar tampomi kaip guminiai žmonės link aukštesnių rezultatų prie bet kokių sąlygų, vaikai lyginami su realiai neegzistuojančiu, kažkieno protų sukurtu statistiniu mokiniu, neva turinčiu pasiekti vėl gi dirbtinai numatytus ugdymo standartus ir vis dar garbinamas žinių atgaminimas, o daug žinantis, t.y. daug prisimenantis mokinys, yra laikomas gabiu. Juokinga, kad tėvai nori, jog mokytis vaikai pradėtų anksčiau ir mokyklą baigtų dar nesubrendę savarankiškam gyvenimui. Tai yra neišmanymo pasekmės. Tėvų neišmanymo - labiausiai. Nes jie leidžia, kad su jų vaikais švietimo sistemai tarnaujantys žmonės (valstybės tarnautojai, pedagogai, ugdymo įstaigų vadovai ir kiti) darytų ką nori. Net ir nelaimingus jų vaikus.
Žinios vs. emocinis intelektas
Mokytojams žinias sureikšminti yra paprasta. Daug sudėtingiau yra puoselėti santykius, plėtoti savo emocinio raštingumo kompetencijas ir būti atsakingais už vertybinį savo bei mokinių ugdymą. Kiekvienas praktinis ugdymo įstaigos seminaras parodo, kad sunkiausia šiais laikais pedagogams likti žmonėmis. Dauguma lyg susitarę tapo labai gerais mokytojais, žinių perdavėjais, savo srities žinovais, ekspertais. Tačiau akla tarnystė neadekvatiems ŠMM ir kitų institucijų reikalavimams sugriovė svarbiausia - santykius su kolegomis, santykius su vadovybe, santykius su mokiniais ir jų tėvais. Gaila, kad žinios yra nuolat priešinamos emociniam raštingumui. Jau seniai pedagogikos klasikai įrodė, kad tik su pakankamai aukštu mokytojų emociniu intelektu vaikuose galima stiprinti, palaikyti mokymosi motyvaciją. Ugdymas prasideda nuo santykių. Galima daryti išvadą, kad Lietuvos mokinių rezultatai prastėja ne dėl nekokybiško ugdymo, o dėl santykių nuvertinimo. Apmaudu, kai ŠMM vadovai gerais mokinių ugdymo rezultatais nori įrodyti savo veiklos kokybiškumą. Apmaudu, kai yra griaunamos mokyklų bendruomenės. Apmaudu, kai neišmanantiems tėvams pateikiami klaidingi argumentai dėl ryšio tarp kitų šalių patirties, mokinių pasiekimų ir mokymosi trukmės bei pedagogų pastebėjimų apie suspaustą ugdymo turinį. Jau pats laikas įsisąmoninti: vaikas - tai nėra šiukšlių kibiras, į kurį reikia įpilti viską, ką žino ugdymo programų kūrėjai; nevalia ugdymo programų kurti be šių dienų praktikų dalyvavimo; nevalia ugdymo programų kurti be buvusių mokinių atgalinio ryšio ir aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų atstovų atgalinio ryšio apie mokymosi buvusį turinį ir jo kokybę. Labai dažnai vaikai mokosi visai ne tuos dalykus, kurių reikia vėlesnėms studijoms ar praktinei veiklai. Tai yra akivaizdu ir tik tėvų neišmanymas leidžia vykti šiam absurdui.
Kam reikalinga vasara?
Tam tikrų ugdymo įstaigų vadovai teigia, jog vasara Lietuvos vaikams atneša daugiau žalos nei naudos. Neleiskime, kad šis mitas darytų įtaką mūsų suvokimui. Laimei, vasarą vaikai patiria tikrąjį gyvenimą, nes turi laiko daryti svarbiausia - bendrauti. Yra žmonių, kurie galvoja, kad žmogus gimsta tam, kad sunkiai siektų tikslų. Ir visai nesvarbu, kad tikslai yra primetami visuomenės ar autoritetų. Svarbiausia, kad žmogus sunkiai jų siektų. Ir ne duok tu dieve, vaikas per ilgai atostogaus ir nieko neveiks. Dar kartą akcentuoju - vasarą vaikas auga, vystosi ir bendrauja. O tai yra labai labai labai svarbus procesas. Keista, kad kai kurie psichologai drįsta meluoti visai Lietuvai, neva per vasarą vaikai pamiršta viską, ko mokėsi mokykloje. Verta žinoti, kaip veikia žmogaus atmintis. Pateikiu labai supaprastintą schemą: visa gauta informacija patenka į "akimirkos" atmintį, ten yra greitai perrūšiuojama ir gali patekti į trumpalaikę atmintį; kai trumpalaikėje atmintyje vyksta nuoseklūs informacijos įsiminimo procesai, žinios ar įgūdžiai gali patekti į ilgalaikę atmintį; ilgalaikėje atmintyje esanti informacija yra saugoma tam tikrą laiką, mažai tikėtina, kad per 2-3 mėnesius ji yra prarandama, ilgalaikėje atmintyje informacija palaikoma nuolatiniu jos naudojimu; nenaudojama informacija gali būti prarandama; nenaudojama informacija ir įgūdžiai gali būti atgaminami lengviau nei naujos informacijos ar įgūdžių mokymasis. Informacija į atmintį patenka valingai ir nesąmoningai. Taigi, jei vaikas nebuvo dėmesingas ir jam dėl tam tikrų priežasčių nepavyko pasiimti informacijos per pamokas, jis net neturi ko per vasarą pamiršti. Jei vaikas valingai įsiminė tam tikrus dalykus, jam pavyko nuosekliai mokytis, informacija buvo naudojama, didelė tikimybė, kad vaikas, po tam tikro papildomo prisiminimo, labai lengvai atgamins jau seniai išmoktą informaciją ar mokės daryti tai, ką ir anksčiau mokėjo.
O kaip gi namų darbai?
Namų darbai padeda įsisavinti pamokoje išmoktą informaciją. Kai mokytojai bet kokia kaina paklusta ŠMM reikalavimams įdiegti į vaikus ugdymo programas, vaikai namuose ne tik pasikartoja išgirstus dalykus, bet ir gauna daug naujos informacijos. Atminkime: ugdymo programos yra per plačios, todėl vaikams tenka daug mokytis savarankiškai, daug veiklų daryti namuose. Įsisąmoninkime: nenormalu, kai pradinukas po pamokų kelias valandas daro namų darbus; nenormalu, kai vyresni mokiniai namų darbus atlieka iki 22 val. ar ilgiau. Tik su tėvų sutikimu visa tai vyksta. Tik su tėvų pritarimu yra nuvarginami vaikai. Tik su tėvų prisidėjimu vaikai kenčia nuo fizinės ir psichologinės įtampos dėl akademinio ugdymo. Ir tai nėra normalu. Iš tikrųjų mylintys vaikus tėvai turėtų uždrausti savo vaikams daryti namų darbus vėlai vakare ar labai ilgai, o laisvą laiką po mokyklos skatinti vaikus skirti neformaliajam ugdymui. Vaikai gimė ne tam, kad aukštais balais išlaikytų valstybinius egzaminus. Nejau pamiršome?
Domėkimės ir priimkime tinkamus sprendimus
Išmanantiems statistiką lengva yra suprasti, kad 10 dienų, pridėtų prie jau esamų mokslo metų, nepakeis mokymosi rezultatų iš esmės. Statistiškai reikšmingas skirtumas yra mažai tikėtinas. Todėl verta ne skubėti desperatiškai kažką daryti. Tėvai turi prigimtinę teisę stabdyti ŠMM eksperimentus su vaikais. Apmaudu, bet ŠMM vadovės teiginys, jog žmonių ateitis priklauso nuo mokymosi rezultatų, negali būti laikomas reformų rimtu ir svarbiu argumentu. Jei kai kurių ugdymo įstaigų vadovai, sutarę su savo bendruomenėmis ir ilgina mokslo metus, tai dar nereiškia, kad ir kitiems, besimokantiems įprastose valstybinėse ugdymo įstaigose tą reikia daryti. Juk ne visi gimė tam, kad akademiškai mokytųsi. Juk ne visi gimė tam, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleistų prie knygų, įsisavinant žinias. Išgrynintos ugdymo įstaigos, į kurias susirenka aukštos mokymosi motyvacijos vaikai, akademiškai nusiteikę jauni žmonės ar kitaip nuo mokslo kaifuojantys individai negali būti pavyzdys visiems kitiems. Mes esame skirtingi ir būtent valstybinė švietimo sistema labiausiai turėtų būti orientuota į skirtybes, o ne išimtis. Lai vaikai gyvena, o ne ruošiasi gyventi!
