2012 metais Šiaulių apskrities policijos įstaigose gauti 2048 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriais remiantis pradėti 1386 ikiteisminiai tyrimai. Policijos psichologas Arūnas Norkus sako, kad vaikystėje patirtas smurtas palieka rimtas pasekmes visam gyvenimui.
Smurto gausu
Daugiausiai (apie 75 procentus) smurto atvejų užfiksuota tarp sutuoktinių ir sugyventinių, 10 procentų sudaro suaugusių vaikų smurto atvejai prieš savo pagyvenusius tėvus, 8 procentai – tėvų smurtas prieš vaikus bei 7 procentai – smurto atvejai tarp brolių, seserų, svainių, kitų artimų giminaičių.
Didžiąją dalį nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų sudaro moterys (84 procentai), 9 procentai – nepilnamečiai ir 7 procentai – vyrai.
Didžiąją dalį smurtautojų sudaro vyrai (96 procentai), o smurtavusios moterys sudaro 4 procentus. Analizuojant smurtautojų amžių pastebima, kad dažniausiai tai 30–45 metų asmenys.
Pasekmės – visam gyvenimui
Šiaulių apskrities policijos psichologas Arūnas Norkus akcentuoja, jog smurto negalima toleruoti.
– Kokia dažniausiai pasitaikanti vaiko reakcija į patiriamą smurtą?
– Vaikams smurtas daro didžiulį neigiamą poveikį. Vaiką veikia jau pati smurtinė aplinka, kai gyvenama nuolatinėje grėsmėje ir baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiam – jis negali prognozuoti ateities.
Prisitaikymas prie nuolatinės grėsmės būti nuskriaustam reikalauja pastovaus budrumo. Todėl vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pavyzdžiui, smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Reakcija būna dvejopa – arba pabėgti nuo smurto, arba pabandyti jį numaldyti. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve. Tuo tarpu namai ir šeima tampa nesaugiu, grėsmę keliančiu objektu.
– Ar vaikystėje su smurtu susidūręs vaikas suaugęs jį pamiršta?
– Ne. Toks vaikas visą gyvenimą kankins save, priskirdamas sau nepelnytą gėdą ir kaltę. Vidinis įsitikinimas savo blogumu tampa šerdimi, apie kurią formuojasi vaiko asmenybė, ir su tokia šerdimi jis gyvena visą likusį gyvenimą. Pačios paprasčiausios pasekmės yra nuolatinis savęs nuvertinimas, didelis nerimastingumas, polinkis į depresiją, negebėjimas gyventi šeimoje, nuolatinė partnerių kaita, aukos sindromo pasireiškimas (kai išprovokuojamas smurtas, pavyzdžiui, primušimas, išžaginimas ar apiplėšimas).
Kai kurie vaikystėje smurtą patyrę vaikai suaugę patys tampa smurtautojais, prievartautojais, tokiu būdu tarsi perkeldami savo patirtį kitiems, tuo pačiu deleguodami ir išgyventą bei sukauptą psichinį skausmą.
– Kaip būtų galima tiems vaikams padėti?
– Atsakymas vienareikšmis – nesmurtauti. O pasireiškus smurtui – nedelsiant išvaduoti vaiką iš smurtinės aplinkos, suteikti jam saugumo, psichologinę, pedagoginę, socialinę ir kitokią pagalbą, kuri reikalinga konkrečioje situacijoje. Mamos neturėtų ginti smurtautojo, meluoti, dangstyti ar kitaip slėpti prievartos. Negalima aukoti vaiko gerovės dėl materialinių sumetimų ar savo interesų.
