Valdžios struktūroms nieko nedarant, siautėjantys psichikos ligoniai padega namus, butus paverčia landynėmis, o medikai ir policininkai nesikiša.
„Pirmininke, padėkit – virš manęs gyvenantis kaimynas Albertas vėl kvailioja! – atskubėjusi pas vieno daugiabučio, esančio Šiauliuose, Vytauto gatvėje, bendrijos pirmininką, proverksmiais pagalbos prašė Onutė, vidutinio amžiaus moteris. – Jis ir vėl mano butą apliejo!“
Daugiabučių bendrijų pirmininkai paprastai nesikiša į tai, kas vyksta butuose, bet šis atvejis – ne eilinis, reikia bėgti žiūrėti. Nes minėtasis 51 metų Albertas seniai serga neišgydoma psichikos liga – šizofrenija. Anksčiau jį puikiai prižiūrėjo jo sesuo prokurorė, bet prieš dešimtmetį moteris mirė nuo vėžio. Albertas bute liko vienas su tokia pat sugyventine, kuri, užėjus kvaitulio priepuoliams, mėtydavo per langą daiktus, rėkaudavo. Šioji taip kvailiojo, kad net Albertas neištvėrė – dabar ji pensionate.
Mintyse nusikeikęs pirmininkas įsispyrė į batus ir nuskubėjo žiūrėti, kas nutikę.
Maudynės visiškoje tamsoje
Alberto buto durys buvo neužrakintos, bet jas pravėręs bendrijos pirmininkas pamatė tik akliną tamsą. „Elektra jau dvi dienos kaip dingusi!“ – iš vonios pasigirdo Alberto balsas.
Laiptinėje sutaisęs saugiklius ir įjungęs šviesą, pirmininkas pamatė, kad Albertas maudosi. Kadangi vonios santechnika išdraskyta, vanduo kliaukė per vonios kraštą. Ant grindų telkšanti bala, žinoma, prasisunkė ir lašėjo ant apačioje gyvenančios Onutės lubų.
Svetainėje ant sofos miegojo girtas benamis, ant žurnalinio staliuko riogsojo krūva išėdų bei nuorūkų. Visas butas buvo prišnerkštas, kriauklė užsikimšusi švinkstančiomis išėdomis.
Sutikite, maudytis sutemus tamsoje – nėra labai normalu, todėl bendrijos pirmininkas, pasiėmęs telefoną, surinko greitosios pagalbos numerį. Onutė liūdnai palingavo galva – jos nuomone, nieko iš to nebus. Ji neseniai jau buvo kreipusis tokios pagalbos, bet medikai Alberto nesivežė, nes jis „tik ramiai maudėsi“. Iškviesti policininkai irgi nieko nesiėmė, tik moteriai iš aplieto buto pasiūlė kreiptis į... bendrijos pirmininką.
Policininkai tik išvijo benamį
Tai išgirdęs bendrijos pirmininkas susikeikė jau garsiai. Bendrija name turi rūpintis tik bendro naudojimo turtu, o juk Albertas – nei prakiuręs radiatorius laiptinėje, nei trūkęs vamzdis rūsyje ar prakiuręs stogas.
Atvykus greitajai pagalbai, Albertas, žinoma, atsisakė važiuoti į ligoninę – net iš vonios neišlipo. Medikai iškvietė policijos patrulius, bet ir šie, apžiūrėję butą, tik skėstelėjo rankomis – pilietis Albertas jokio nusikaltimo nepadarė. Pareigūnai tik paliepė benamiui dingti, o patys be jokio sąžinės graužimo išvyko.
Benamis dingo. Tiesa, tik tam, kad atsivestų visą būrį valkatų bei girtuoklių... Jie kliedintį Albertą prišnekino nunešti į lombardą paskutinį bute buvusį vertingą daiktą – televizorių, be to, pavogė dokumentus, raktus, net naujametinės eglutės girliandą. Po to Alberto bute iki paryčių netilo girtuoklių triukšmas. Per parą butas virto tikra landyne, girtuoklių irštva, į kurią benamiai užnešė net blusų.
Supleškino tėvų namus
Kitą dieną Albertas vėl maudėsi ir vėl užliejo kaimynę... Pamatęs, kad šįkart Albertas vonioje sėdi vilkėdamas striukę su kailine apykakle ir turškiasi tarp butelių, bendrijos pirmininkas vėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Pirmininkui pagrasinus, kad kviesis žurnalistus, medikai Albertą išsivežė.
Vos pirmininkas pakeitė Alberto durų spyną, prisistatė girtuokliai. Jie ilgokai klibino durų rankeną, niekaip nenorėdami susitaikyti su mintimi, kad landynė uždaryta.
„Tas Albertas – tai angelėlis, palyginti su mūsų Loreta, – „Akistatos“ korespondentui guodėsi radviliškietė Aldona, gyvenanti J. Basanavičiaus gatvėje. – Ji, nepakaltinama psichikos ligonė, seniai grasina supleškinti visos gatvės nuosavus namus, o nei policija, nei medikai nieko nedaro. Galiausiai ta siaubūnė grasinimus pradėjo vykdyti! Pažvelkite, ką ji padarė tėvų namams!“
Iš tikro – Loretos tėvų mūrinis namukas atrodo nejaukiai. Stogas visiškai nudegęs, pastatas nebetinkamas gyventi.
Į tėvą metė kirvį
Tądien 43 metų Loreta siautėjo nuo pat ryto. Iš savo nusenusių neįgalių tėvų reikalavo pinigų, negavusi sumušė motiną, o į tėvą sviedė kirvį, tik, laimei, nepataikė. Išsigandę senukai nubėgo slėptis pas kaimynus ir savo vienturtei iškvietė policiją.
Atvykę patruliai pasikalbėjo su chuligane, paliepė apsiraminti ir apsisukę išvyko. Tėvas bandė pasakoti apie grasinimus, mestą kirvį, bet policininkų tai nesudomino.
Na o palikta ramybėje grasintoja tą pačią dieną užlipo į kambarį antrajame aukšte ir palėpėje užkūrė laužą.
Ugniai išplitus į namo stogą, Loreta stovėjo balkone linksmai dainuodama. Nenustojo plėšti dainų net kai trys ugniagesiai ją šiaip ne taip kopėčiomis nukėlė ant žemės.
„Aš čia jau 10 metų gyvenu, ir visą tą laiką Loreta mus kankina, – „Akistatai“ skundėsi priešais gyvenanti kaimynė Aldona. – Ji daug kartų grasino supleškinti visos gatvės namus, kauptuku braižė mano namo sienas.“
Dainos arba grasinimai
Reikia pripažinti, ši psichikos ligonė žodžių pavėjui nelaido. Kiek anksčiau ji supleškino tėvų sandėliuką, o šiemet, vieną liepos naktį, vidury gatvės sukrovusi užkūrė didžiulį laužą.
„Švenčiu Jonines, – kikendama paaiškino pamaniusiems, kad rimtas gaisras, todėl su kibirais subėgusiems kaimynams. – Duokit kelis litus, antraip padegsiu kurio nors jūsų namą...“
Pasak Aldonos, Loreta gauna pašalpą, bet per savaitę, ilgiausiai – dvi, ją prageria. Pritrūkusi pinigų ligonė naktimis baladojasi po gatvę. Jei būna geresnės nuotaikos ar išgėrusi – garsiai dainuoja. Beje, ji turi klausą ir neprastą balsą. Tačiau būdama prasčiau nusiteikusi Loreta beldžiasi į langus, kaulija pinigų, o negavusi grasina padegti. Arba muša vos bepaeinančius senyvus tėvus.
Kaimynai kenčia daug metų
Tiesa, kai protelis jai stipriau pasimaišo, medikai išveža į psichiatrijos ligoninę. „Bet mums nespėjus nė atsikvėpti, Loreta grįžta, ir vėl tenka naktimis snausti zuikio miegu, šokinėti iš lovos, nuolat prie lango stebėti, ar tavo arba kaimyno namo dar nekapoja raudonas gaidys“, – pasakojo Aldona.
„Mes ne kartą savivaldybei rašėme ir žodžiu įtikinėjome, kad Loreta pavojinga, ją reikia dažniau išvežti į ligoninę ir net visiškai apgyvendinti kokiame nors internate. Tačiau mums atsako, kad prieš ligonio valią to padaryti negalima, o pati Loreta niekur važiuoti nenori, jai ir čia gerai siautėti“, – skundėsi kita kaimynė Zita.
„Akistata“ nuolat gauna panašių skundų iš žmonių, kuriuos terorizuoja psichikos ligoniai. Ką daryti, kai ima siautėti aptemusio proto žmogus, kaip tokį sutramdyti ir šalia tokio gyventi?
Agresyvūs „psichuojantys“ ligoniai gali būti sutramdyti
Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktorius Eugenijus Mikaliūnas „Akistatai“ paaiškino, kaip elgtis ėmus siautėti psichikos ligoniui.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę imta laikytis vakarietiškų demokratijos nuostatų, skelbiančių, jog be teismo negalima žmogaus nei kalinti, nei prieš jo valią gydyti, izoliuoti ligoninėje. Tai įteisinta 1991 metais priimtame Psichinės sveikatos priežiūros įstatyme“, – sakė E. Mikaliūnas.
Kita vertus, tai nėra įteisinta anarchija. Pasak minėto įstatymo, į psichiatrijos ligoninę gali būti prievarta atvežtas pacientas, keliantis pavojų savo ar aplinkinių žmonių sveikatai bei turtui. Kad vėliau neatsirastų nesusipratimų, susirgusiojo artimieji (arba bendradarbiai, kaimynai) turėtų parašyti prašymą ir dalykiškai išdėstyti, kokį konkrečiai pavojų ligonis kelia. Rašant nereiktų meluoti ar sutirštinti spalvų, nes pacientą atvežus į ligoninę apgaulė labai greitai pastebima.
Taip, psichikos ligoniai dažnai neigia savo ligą ir akivaizdžius jos simptomus. Todėl Psichinės sveikatos priežiūros įstatymas leidžia atvežtąjį paguldyti prieš jo valią ir stebėti dvi paras.
Po to sprendimą priima 3 gydytojų komisija. Jei matomi sunkios psichikos ligos simptomai, bet pacientas tai neigia ir pats gydytis nesutinka, kreipiamasi į teismą.
Motyvuotame prašyme teismui išdėstomos žmogaus pakliuvimo į ligoninę aplinkybės, kas pastebėta ligoninėje, galima diagnozė ir rekomendacijos, kad reikia gydyti stacionarioje psichiatrijos ligoninėje. Išnagrinėjęs dokumentus nešališkas teismas priima sprendimą. Beje, prireikus teisėjas gali išsikviesti medikus, apklausti patį ligonį.
Teismo sprendimu psichikos ligonis prieš savo valią gali būti gydomas ligoninėje iki mėnesio, paskui, jei reikia, leidimas (irgi teisme) gali būti pratęsiamas kas pusė metų. Tačiau, pasak E. Mikaliūno, dažniausiai per pirmą pusmetį paciento būklė tiek pagerėja, kad jis pats ima suvokti savo problemą, sutinka toliau gydytis savo noru, todėl ligoninėje guli nebe izoliuotas, o laisvas, galėdamas pasivaikščioti lauke.
Anksčiau psichikos ligoniai pagrįstai bijodavo ligoninių, nes nuo to meto vaistų atsirasdavo daug bjaurių šalutinių reiškinių: žmogus sutindavo, negaluodavo, jam ilgam sustabarėdavo sąnariai. Dabartiniai naujausios kartos vaistai ne tik gerokai efektyvesni, bet ir nesukelia šalutinių reiškinių. Beje, šie vaistai labai brangūs, bet 100 proc. kompensuojami ligonių kasų.
Labai svarbu, kad pasveikę, paleisti iš psichiatrijos ligoninės žmonės negirtautų, nes alkoholis vėl skatina nenormalų elgesį, kurį taip sunkiai nuslopino vaistai. Todėl labai svarbu, kad grįžusį iš psichiatrijos ligoninės žmogų jo šeimos nariai, kaimynai, aplinkiniai sutiktų geranoriškai, neprileistų prie jo stikliuko mėgėjų. Nes psichikos liga sergančiojo išgertuvės niekais paverčia ilgą gydymą ir žmogus dažniausiai vėl atsiduria ligoninėje, prieš tai pridaręs naujų nelaimių tiems, su kuriais gyvena.
