Pašaipų mėgėjams nesiseka santykiuose ir karjeroje
Psichiatras sako, kad dažniausiai patyčių mėgėjai iš ko nors išsišaipę bando užkariauti kitų dėmesį ir tapti akimirkos „herojais“. Tačiau ši „šlovė“ dažai tampa nelaimingo gyvenimo priežastimi.
„Žmogus, kuris tyčiojasi, tą akimirką jaučiasi nugalėtoju. Visi atsitraukia, ima bijoti. Įvedama tam tikra baimės sistema. Patyčių autoriui tai atrodo gerai. Tačiau žmogus, kuris tyčiojasi, nesugeba paskaičiuoti, kad ta sistema ilgainiui pradės kenkti jam pačiam. Su juo nustos bendrauti, nenorės kurti santykių. Jam nesiseks nei sukurti darnios šeimos, nei dorai bendrauti su savo vaikais ir kitais aplinkiniais. Ta trumpa patyčių šlovė kai kam tęsiasi visą gyvenimą. Tokie žmonės dažnai nesupranta, kodėl jiems nesiseka karjeroje. Jie dažnai būna labai protingi. Ir jie žino, kad yra protingi. Bet mato, kad kvailesni už juos žmonės padaro daugiau darbų. Tada kyla dar didesnis pyktis – kas čia per „asilas“ už mane geriau skinasi kelią karjeroje? Bet būtent – todėl, kad tas patyčių mėgėjas nemoka kurti gražių santykių, bendrauti. Užaugus kolektyvas ima jo vengti ir nenori duoti jam rimtesnių pareigų, ypač vadovaujančių“, – aiškina L. Slušnys.
Psichiatro teigimu, didžiausi patyčių mėgėjai paprastai yra silpniausi žmonės. „Stuburą turintis žmogus neims tyčiotis – jis turi savo gyvenimą ir į jį orientuojasi. Patyčios dažniausiai eina kartu su menka savivertę, prasta patirtimi gaunama šeimoje ir psichologiniu nesaugumu“, – aiškina pašnekovas.
Patyčių mokosi iš tėvų
Dažnai sakoma, kad patyčių vaikai išmoksta dar darželyje arba mokykloje. Tačiau psichiatras teigia, kad pirmoji patyčių mokykla – vaiko šeima. „Pirmiausiai patyčios į vaiko gyvenimą ateina iš suaugusiųjų. Vaikai visų pirma tyčiotis išmoksta iš tėvų. Patyčių kalba – kaip bet kuri užsienio kalba. Arba aš ją kažkur girdžiu ir naudoju, arba aš jos negirdžiu ir niekada neišmoksiu. Pirma suaugusieji turi išmokti nustoti ir tuomet vaikai to niekada nedarys“, – sako L. Slušnys.
Kartais patyčias skatina ir patys mokytojai. „Viena iš patyčių formų – ignoravimas. Man yra tekę susidurti su konkrečiais atvejais, kai mokytojas pasako vaikams „ignoruokite šį vaiką, nebendraukite su juo“. Tai labai skaudi ir stipri patyčių forma, kuri daro vaikui didelę žalą“, – aiškina specialistas.
Vyresnė karta labiau toleruoja patyčias
Psichiatras sako, kad patyčių kultūra pamažu praranda savo populiarumą. Su kiekviena karta auga nepakantumas brutaliam elgesiui.
"Už mane vyresnė karta dar užvažiavimą bizūnu laiko auklėjimo priemone. Mano kartai tai jau nenormalu, bet dar vidinė dvejonė yra. Jaunesnė karta jau to visiškai netoleruoja. Taip pat ir su patyčiomis. Tendencijos yra geros. Bet dar viena karta užaugs su patyčiomis. Vyresnės kartos žmonės kartais net nesugeba atpažinti patyčių. Jie nereaguoja į tokius išsireiškimus kaip „tu durnius“, „asile“, „eik tu šikt“ ir taip toliau. Reikia reaguoti. Problema, kad mano karta tokių žodžių net nelaiko patyčiomis. Tokius vaikų pasakymus laikome „nieko tokio“. Ir tokių mokytojų yra nemažai. Jie praleidžia pirminius patyčių ženklus ir reaguoja tik kai procesas jau įsisiūbavęs“, – aiškina L. Slušnys.
Įvardino geriausią patyčių prevenciją
Anot psichiatro, kartais vaikai patyčias naudoja kaip gynybą. „Blogai besijaučiantis vaikas, kuris moka gerai valdyti liežuvį ir kitą pažeminti, tarsi suteikia sau didesnę savivertę. Taigi taip kartais vaikai bando spręsti savo problemas. Dažniausiai tyčiojamasi iš išvaizdos, aprangos. Bet dažnai net nereikia priežasties – tyčiotis galima iš bet ko, jei kyla toks noras. Vaikas, iš kurio išsityčiota, jaučiasi pažemintas, menksta jo savivertė, jis užsisklendžia. Patyčios skatina vaiką tapti emociškai šaltu“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, patyčios yra konfliktas. Norint jį išspręsti, reikia sodinti kartu dvi puses ir padėti joms išsiaiškinti. Tačiau geriausia – neleisti konfliktui įsiplieksti. „Pati geriausia prevencija – leisti vaikams pažinti vieni kitus. Tam yra metodai. Persodinti ir nuolat keisti vaikų sėdėjimo vietas, burti juos į komandas po tris-keturis. Kuo geriau vaikai vienas kitą pažįsta, tuo mažiau šansų, kad jie tyčiosis vieni iš kitų. Čia suaugusių misija yra leisti vaikams pažinti vaikus. Yra mokyklų, kurios su tuo dirba kiekvienoje pamokoje. Yra tokių mokyklų, kuriose nerasite patyčių, nes jos naudoja tas metodikas“, – sako psichiatras.
