Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sako, kad jis – optimistas, o štai Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius ir vaikų bei paauglių psichiatras Dainius Pūras bijo, kad vaikų teisės tampa politikų ir revanšistinių nuotaikų asmenų įkaitėmis.
Vaiko teisių priešai greitai neteks argumentų
Linas Slušnys sako, kad su vaiko teisių problemomis susiduria nuo 1996 metų ir į viską žiūri labai optimistiškai ir pozityviai.
„Tai, kas dabar vyksta yra logiškas žingsnis ir seka. Taip, mes turime tam tikras politines nuostatas, galbūt norima sugrąžinti tam tikrus dalykus, palikti teisę „užvažiuoti“ vaikui, bet reikia suvokti, kad žmogaus smegenys negali pasikeisti kartu su įstatymo priėmimu. Jei tendencija išliks, jei vaikų traumų, mirčių nuo sumušimų mažės – teks susitaikyti su faktu, kad nesužaloti, išgelbėti vaikai – vertybė. Net tie, kurie šiandien vaikšto su transparantais turėtų atsitraukti ir neturėti argumentų", – sako vaikų psichiatras.
Anot jo, lengva nebus, bet ir nebus galima pakeisti įstatymo.
„Negalima ignoruoti statistikos ir profesionalų, kurie ne vieną dešimtmetį dirba vaiko teisių srityje ir kalba tai, ką žino. Visada bus visuomenės dalis, kuriai tam tikri dalykai bus sunkūs. Pagarbaus ir kitokio bendravimo reikia išmokti, tai nėra lengva ir tam reikia laiko. Šie dalykai susidėlios, abejoju ar įstatyme atsiras galimybės mušti vaikus“, – viltingai sakė L. Slušnys.
Visgi bėda, kad mes nepakeisime sistemos taip greitai.
„Mano prognozė 2019-iems: kentėsime dėl negebėjimo tinkamai komunikuoti ir bendrauti. Tai – pagrindiniai dalykai, o imamų vaikų, manau, mažės. Tų vaikų skaičius yra baigtinis, jų yra daug, bet jis turi būti baigtinis. Mažės skaudžių atvejų, bet skaičius dar nebus toks dramatiškas. Žinoma, alkoholizmas, agresyvus bendravimas, neatsakingas elgesys dar nepasikeitė. Kol visuomenė bus tokia, tol mes turėsime vaikų, kurie bus paimami vardan jų pačių gerovės“, – sakė psichiatras.
Jis prognozavo, kad 2019 metais vaikų bus paimama mažiau, nes valstybė eina teisingu keliu. "Jei reikėtų vaiko teisių apsaugos sistemai rašyti pažymį – rašyčiau 8. Manau, kad kitais metais bus dar geriau, nors triukšmaujančių visada yra“, – sakė L. Slušnys.
Moralistai – patys pavojingiausi
Tiesa, jo kolega Dainius Pūras nėra toks optimistiškas. Jis sako, kad bangos, kylančios dėl vaiko teisių, nėra pirmos ir, matyt, nebus paskutinės.
„Pernai vasarį Seimas pagaliau priėmė „vaikų nemušimo“ įstatymą, nors Lietuva buvo raginama tai padaryti jau daugybę metų. Visgi matome, kad visuomenėje yra žmonių, kurie priešinasi šiai idėjai. Teks Lietuvai nuspręsti, kaip ir visos valstybės nusprendė, kokiu keliu eina. Čia nėra vieta, kurioje galimos lygiosios. Arba mes toleruojame smurtą ir kuriame proporcingo smurtavimo poįstatyminius aktus, arba mes pasakome visišką ne. Atiminėjamų vaikų gąsdinimą kuria tie, kurie gąsdina, o ne valstybė su savo institucijomis. Taip, mes turime silpnokas vaiko teisių tarnybas, bet tos pačios priešiškos jėgos neleidžia jų stiprinti. Čia yra situacija, kai pats muša ir pats rėkia“, – sakė D. Pūras.
Jis įsitikinęs, kad vaiko teisių apsaugos tarnybai dirbti itin sunku, nes kaskart žmonės girdi, jog vyksta kažkas baisaus.
„Pavojingiausia, kad atsiranda žmonių grupė sakanti: štai iš girtuoklių reikia atiminėti, o iš normalių žmonių – ne. Tai, matyt, reikia sukurti registrą, kur viename sąraše tie, kuriuos galima tikrinti ir bausti, o kitame – „pateptieji“, kurių negalima liesti. Mes nepasimokėme iš Garliavos, o dabar vyksta panašus scenarijus. Tai yra eilinis pjudymas ir, tikiuosi, kad sveikas protas nugalės, bet visaip gali būti. Procesai, kurie dabar vyksta, buvo visose visuomenėse, mes, reikia pripažinti – atsiliekame. Geriau vystytis trukdo sąmokslo teorijos, kurios neaišku kur ir kieno kuriamos. Visi aiškinimai, kad blogis ateina iš Šiaurės yra labai žalingi“, – kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras.
Jis mano, kad demokratijos pralaimėjimo ir vaiko nuosavybės mintis ateina iš Rytų.
„Mes turime apsispręsti, kur einame – į Rytus ar į Vakarus. Gaila, kad priešinamės pasaulio praktikoms. Mes ilgai gyvename smurto ir prievartos kultūroje ir tai, ne tik sovietinis laikotarpis, bet dar anksčiau. Mūsų protėviai baudžiauninkai grįždavo iš lažo ir mušdavo vaikus, nes patys gaudavo. Tada atsirado nuostata, kad auklėti vaiką, reiškia taikyti jam tam tikras smurto priemones. Ne tik mušti, bet ir rėkti, šaukti, žeminti, įžeidinėti. Palikimas toks stiprus, kad nežinoma, kaip kitaip elgtis“, – sakė jis.
Prievarta nėra auklėjimas, tai auklėjimo antonimas. Turime pradėti mokytis neprievartinių auklėjimo būdų, įsitikinęs D. Pūras. Taip, sistemoje daug spragų, bet niekas nieko nesiruošia jų užpildyti, o laukia skandalo, po kurio vyksta revanšistų sukilimas ir siekimas grįžti į smurto kultūrą.
„Rezonansiniai įvykiai, kaip ledkalnio viršūnė, bet kiekvienam tokiam atvejui tenka tūkstančiai sužalotų vaikų likimų, kai vaikai patiria chronišką smurtą. Kartu sujungus šiuos sužalotus likimus pasekmės yra labai liūdnos, o moralistai, kurie sako, kad „normaliai“ vaiką auklėja, bet neužmuša – patys pavojingiausi. Jie sukuria taisykles, sakydami, kad jei kiti smurtauja mano lygyje – viskas gerai“, – tikina D. Pūras.
Anot jo, jei mes Lietuvoje pasiekėme tokią brandą, kad piktinamės tik tada, kai vaikus meta į šulinį, o kai švelniai „atlupa“ jau ne, tai niekada niekas nepasikeis – maudysimės smurto jūroje, o Seimo nario Mindaugo Puidoko reformos ir kandidato į prezidentus Arvydo Juozaičio retorika yra pavojingos.
„Man sunku suprasti, ar žmonės specialiai taip daro, ar tiki tuo, ką sako. Liūdniausia, kad mes išradinėjame dviratį, apsimetame išrinktąją tauta, kuri kuria savo būdus, kurie neva skiriasi nuo tų valstybių, kurie pasiekė daug daugiau gindami vaikus ir moteris. Dar yra mada šaipytis iš tų valstybių, tai rimta klaida“, – apibendrino D. Pūras.
