Per 2019 metus Lietuvoje nusižudė 654 žmonės, tai 5 proc. mažiau nei 2018 m., rodo Higienos instituto išankstiniai duomenys. Nuo 2013 m. fiksuojama stabili savižudybių mažėjimo tendencija. Palyginimui, 2013 metais nusižudė 1085 Lietuvos gyventojai, tai 40 proc. daugiau nei 2019 m.
Darbo reikia dar daugiau
Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras pažymi, kad vienos priežasties krintantiems savižudybių skaičiams Lietuvoje nėra ir niekam negalima priskirti laurų.
„Tiesiog visuomenė tapo jautresnė šitam dalykui ir kai kurios prevencinės priemonės pradeda veikti. Tai čia visi kartu turėtume pasidžiaugti. Bet turėtume suprasti, kad iki šiol savižudybių paplitimas yra žymiai didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Vieno stebuklingo metodo nėra, net ir dviejų nėra, yra bendras patikėjimas, kad mes galim. Valdžia turi išmintingus sprendimus daryti ir iš apačios žmonės turi tai paremti“, – tv3.lt kalbėjo D. Pūras.
Nepaisant gerėjančios statistikos, Lietuva pasaulyje tebėra pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyventojų. Pagal savižudybių statistiką, Lietuva beveik 3 kartus lenkia ES vidurkį (11 savižudybių 100 tūkst. gyventojų).
Profesorius pažymi, kad psichiatrijos sistema Lietuvoje vis dar nėra draugiška gyventojams.
„Jeigu mums pavyktų psichiatrijos sistemą padaryti draugišką žmonėms, kad žmonės galėtų gauti tikras, tęstines psichologines paslaugas, o ne vaistus kiekvieną kartą išrašytus, tai tada tikras proveržis būtų“, – sakė D. Pūras.
Per lengva ranka skiriame vaistus
D. Pūras stebisi, kodėl psichinė sveikata Lietuvoje per lengvai medikalizuojama ir pacientams dažnai skiriama vaistai, kai galima apsieiti be jų.
„Pavyzdžiui, jeigu tau nemiela gyventi, eik pas psichiatrą, tau išrašys antidepresantų. Tai šitas būdas pasaulyje vis labiau kvestionuojamas. Nes nebūtinai tau reikia smegenų cheminę sudėtį keisti, jeigu tau yra liūdnų minčių“, – kalbėjo psichiatras.
D. Pūro teigimu, dažniausiai pacientams padėtų psichoterapija, tačiau Lietuvoje valstybinėse sveikatos gydymo įstaigose ji tebėra sunkiai prieinama, o privačiose – perdėtai brangi.
„Valdžia sako, kad tai netiesa, kad žmonės gali eiti į polikliniką ir gauti 10 ar 20 konsultacijų. Bet įkainiai psichoterapijos yra tokie, kad gydymo įstaigoms nepasimoka teikti tų paslaugų, tai viskas persikelia į privatų sektorių. Valdžia sako, kad niekada nemokės tokio įkainio per Ligonių kasas, koks yra privačiame sektoriuje. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad tai yra nesvarbus dalykas“, – pašnekovas.
Jo manymu, tai, kad žmonės už psichoterapiją priversti mokėti privačiai, stiprina socialinę atskirtį.
„Tie žmonės, kurie gerai gyvena, gali gauti pagalbą sau ir savo vaikams. O visa likusi Lietuva, kur dauguma yra, jie niekaip neįpirks. Tai mes didiname socialinę atskirtį“, – stebėjosi psichiatras.
Nežino, kad reikia pagalbos
Profesorių taip pat stebina ir valdžios pastabos, kad žmonės esą neprašo nemedikamentinių paslaugų, pavyzdžiui, psichoterapijos.
„Man sako, nuvažiuokite į kaimą ir paklauskite žmonių, ar jie pageidauja psichologinių paslaugų. Aš sakau, galime net nevažiuoti, nes jie sakys, kad jiems nereikia. Bet juk iš tikrųjų mūsų kultūra, istorija lėmė, kad tie žmonės nežinojo, kad yra toks būdas. Dabar iki šiol žmonės sako, kad jiems nereikia. Ar tai reiškia, kad tikrai nereikia, ar kad labai reikia? Nes juk žmonės nežino“, – pastebėjo D. Pūras.
Tikroji mirties priežastis lieka paslaptimi
Turbūt niekada nesužinosime tikrojo savižudybių masto Lietuvoje, mano psichologė Valija Šap, mat dažnai statistiką iškreipia žmogiškasis faktorius.
„Mirties priežastys mirties liudijime dažnai nurodomos kitos. Viena yra tai, kad artimieji sąmoningai nori nuslėpti savižudybės faktą dėl vyraujančios gėdos, stigmos, kad artimasis nusižudė. Jeigu žmogus sirgo lėtinėmis ligomis, tai jam neprivaloma po mirties daryti skrodimą. Užrašoma dažniausiai liga, kaip mirties priežastis. Antra priežastis, dažnai medicininės ekspertizės išvada yra anafilaksinis šokas dėl organizmo reakcijos į tam tikrą medikamentą, vadinasi, žmogus „užduso“, – tv3.lt sakė V. Šap.
Ir nors psichikos sveikatos ekspertai kalba apie mažėjančius savižudybių skaičius Lietuvoje, V. Šap pažymi, kad tuo pačiu metu didėja mirčių dėl nepatikslintų priežasčių.
Psichologė taip pat akcentuoja, kad tokios mūsų visuomenėje giliai įsišaknijusios problemos kaip savižudybės sprendimas negali būti trumpalaikis, tam reikia ilgalaikio ir sistemingo darbo.
„Tai, ką dabar bandome daryti Lietuvoje, kur visi specialistai susitelkę, apmokyti, kalba viena kalba, įtraukia bendruomenes, šviečia kaimų bendruomenes, visas tas modelis – pasaulyje yra tik keletas valstybių, kur tai yra daroma. Turtingiausios pasaulio valstybės investuoja į ligoninių prieinamumo gerinimą ir psichikos specialistus. Tačiau visi mokslininkai sako, kad nebus efektyvios savižudybių prevencijos, kol neįsitrauks bendruomenės ir visi žmonės“, – pastebėjo V. Šap.
Savižudybės retos ten, kur sunkiausia
Savižudybės – viso pasaulio reiškinys. Pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyventojų, atsiduria Lietuva (31,9), po jos rikiuojasi Rusija (31), Gajana (29,2), Pietų Korėja (26,9) ir Baltarusija (26,2), rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2018 metų duomenys.
Vakarų pasaulyje itin dideliu savižudybių skaičiumi išsiskiria Belgija – 20,7 savižudybės 100 tūkst. gyventojų. Tačiau PSO atkreipia dėmesį, kad Belgija turi bene liberaliausius įstatymus, susijusius su eutanazija. Net ir Butanas, garsėjantis kaip viena laimingiausių šalių pasaulyje, irgi pasižymi gana aukštu savižudybių rodikliu – 11,4 savižudybės 100 tūkst. gyventojų.
Įdomu tai, kad labai mažas savižudybių skaičius pastebimas itin problemiškose, konfliktų alinamose šalyse. Afganistane 100 tūkst. gyventojų tenka 4,7 savižudybės, Irake – 3, Sirijoje – 1,9.
Rečiausiai žudosi Barbadoso bei Antigvos ir Barbudos gyventojai, šioms šalims tenka atitinkamai 0,8 ir 0,5 savižudybių 100 tūkst. gyventojų.
Bijo tapti našta ir nuvilti
Pagal savižudybių skaičių Pietų Korėja pasaulyje rikiuojasi ketvirta. Dažniausiai šioje šalyje, kaip rodo PSO duomenys, žudosi vyresnio amžiaus asmenys. Tradiciškai vaikai turi rūpintis savo senstančiais tėvais, tačiau vis daugiau senjorų nori būti našta savo atžaloms, todėl nusižudo.
Pietų Korėja taip pat išsiskiria aukštesniu nei vidurkis studentų savižudybių skaičiumi. Ši tendencija siejama su šeimų spaudimu savo studijuojančioms atžaloms siekti geriausių rezultatų. Jei nepavyksta pasiekti iškeltų tikslų, jaunuoliai jaučiasi nuvylę savo šeimas, todėl renkasi savižudybę.
Nors savižudybių rodiklis Švedijoje žemas (14,8 savižudybių 100 tūkst. gyventojų), duomenys šioje valstybėje nevisiškai tikslūs, nes čia įteisinta eutanazija. 2012 m. Švedijoje registruota tik 12 savižudybių 100 tūkst. gyventojų.
Vis dėlto istoriškai Švedija anksčiau garsėjo dideliu savižudžių skaičiumi, kuris, anot PSO, galėjo būti susijęs su kultūriniais veiksniais, ilgomis ir tamsiomis žiemomis. Švedijos valdžia šią problemą sprendė suteikdama savo gyventojams reikalingą socialinę ir psichinės sveikatos pagalbą.
Šiomis dienomis Skandinavija – Norvegija, Švedija, Danija ir Suomija – garsėja kaip vienos laimingiausių pasaulio valstybių, kur fiksuojamas itin mažas savižudybių skaičius.
