V.Lučinskas kaltinamas, kad 1949 metais, vykdymas įsakymą dėl buožių iškeldinimo, atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.
Iš Juozapinės kaimo buvo iškeldinama šeima, turėjusi 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.
Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtariama, kad V.Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.
Bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija liepą paskelbė, kad kaltei įrodyti trūksta įrodymų, nėra liudytojų, negalima patikrinti surašytų aktų autentiškumo, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Neužtikrino spartaus bylos nagrinėjimo
Su tokiomis teismo išvadomis nesutiko Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė. Ji mano, kad Apeliacinis teismas turi priimti naują nuosprendį – V.Lučinską pripažinti kaltu ir įkalinti vienuolikai metų.
„Iš archyvinių dokumentų matyti, kad būtent V.Lučinskas šovė į bandantį bėgti J.Bogdanovičių. Ir po 1949 metų jis dirbo, dalyvavo represinių struktūrų veikloje, už ką ne kartą buvo skatintas“, – sakė kaltintoja.
Prokurorė mano, kad V.Lučinską išteisinęs teismas neužtikrino spartaus bylos nagrinėjimo, nesilaikė Teisėjų tarybos rekomendacijų dėl nagrinėjimo tvarkos.
„Norėčiau paminėti, kad apylinkėje, kurioje pažymima, kad dalyvavo V.Lučinskas, nebuvo rasta nė vieno kito asmens Lučinsko pavarde, kuris dirbtų minėtoje apylinkėje“, – sakė prokurorė.
Ji taip pat priminė, kad nukentėjusieji nurodė analogiškas aplinkybes, kurios nurodytos archyviniuose dokumentuose.
„V.Lučinskas du kartus buvo pasirašęs įsipareigojimą griežčiausiai saugoti informaciją apie darbo metodus, nieko neviešinti. 39 metus milicijoje dirbo. Buvo instruktuotas, ką reikia daryti trėmimų metu, ką daryti jei priešinsis“, – teisme kalbėjo prokurorė.
Pavyko surasti sūnų
V.Lučinskas teisme pareiškė kaltu neprisipažįstąs ir prašė išteisinimo. Jo advokatė sakė, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jog nėra objektyvių įrodymų, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra jokių duomenų, patvirtinančių archyviniuose rašytuose išdėstytų duomenų tikrumą.
„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis, pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, – anksčiau teismui yra pasakojęs V.Lučinskas.
Prokurorės R.Vaitekūnienės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu motina dar tik laukėsi.
Šioje byloje tėvo pokaryje netekęs Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus buvusiam sovietų milicijos pareigūnui buvo pateikęs daugiau nei pusės milijonų eurų ieškinį. Bylos nagrinėjime nukentėjusysis nedalyvavo, tačiau domėjosi jos eiga.
Apeliacinis teismas savo sprendimą skelbs kitų metų sausio 25 dieną.
