Mes gyvename deklaracijų pasaulyje. Deklaratyvūs įstatymai, parodomieji politikų pasisakymai ir visiškai priešingi jiems rezultatai.
Profsąjungų judėjimas Lietuvoje panašus į vaisinį kefyrą – inertiškas, abejotinos spalvos ir gresiantis neaiškiom pasekmėm jį vartojantiems.
Kas nulemia tai, kad pačia savo prigimtimi ir pagal įstatymą turinčios mūru stoti už savo narius profsąjungos tūpčioja ir dalyvauja abejotinos vertės, visuomenės interesų prasme, valdžios projektuose a la „Nacionalinis susitarimas“.
Sovietinis palikimas, kai profsąjungos buvo vienu iš neklystančios partijos įrankių, valdant mases?
Eilinių narių abuojumas, nusivylimas ir netikėjimas tuo, kad galima kažką pakeisti?
Profsąjungų vadovų noras išlaikyti savo status quo?
Galbūt.
Bet ar turi profsąjungos galimybių realiai atstovauti savo narių interesams? Ir ar profsąjungos yra tas institutas, kuris veiksmingai gali padėti spręsti darbo ginčus?
Galų gale, ar Lietuvos teisinė bazė leidžia piliečių susivienijimams kovoti už savo narių teises?
Apsistosiu ties paskutiniu klausimu.
Pavyzdys iš gyvenimo. Darbuotojas kreipėsi į pirminę profsąjungos organizaciją su prašymu apginti jo interesus, nes darbdavys neteisėtai jį atleido iš darbo. Ne, neatleido – išmetė kaip šunį į gatvę. Taip taip. Ir dar pasijuokė, atseit, ką tu, žemės šiukšle, gali padaryti. Maždaug: „blauzdelės per silpnos“, kaip sako kai kurių prezidentų giminės.
Pirminė profsąjunga kreipėsi į profsąjungų susivienijimą. Tenykščiai teisininkai atliko savo darbą. Praleisiu skausmingo teisminio proceso aprašymą, kai atsakovai – darbdaviai, pasinaudodami mūsų teisinės sistemos spragomis, kiek įmanoma jį vilkino, pateikdavo vis naujų dokumentų, nepagrįstai juodinančių tą darbuotoją ir taip toliau ir panašiai.
Po metų (sic!) – pergalė. Jau pradėjo vaidentis, kad teisybės Lietuvoje yra. Teismas priteisė darbuotojui kompensaciją, keliais šimtais litų nubaudė darbdavį. Valio – galim padėti didelį paukštį (ne varną – beveik erelį) savo veiklos ataskaitoje.
Tačiau euforija praėjo netrukus. Aukštos kvalifikacijos darbuotojas, sukaupęs bemaž dešimties metų patirtį, pasirodo, buvo priimtas į darbą ketvirčiui etato. Nors dirbo visą darbo dieną. Manote, viskas? Ne. Formaliai jis gaudavo minimalų atlyginimą, o tikrąjį – vokelyje.
Tai, kad darbdavys slėpė pajamas, taigi vengė mokėti mokesčius, teismo nesudomino, nors pagal įstatymų dvasią teismas turėtų ginti silpnesnės socialinių santykių pusės interesus.
Gavo žmogelis savo centukus. Darbdaviai liko patenkinti.
Tai kieno gi interesus apgynė teismas?
Ir čia dar ne pabaiga.
Profsąjunga, metus aktyviai gynusi savo narį, patyrusi nemenkų išlaidų savo teisininkų atlyginimams apmokėti, naudojusi administracinius išteklius, maitinusi ryšio operatorius, pasirodo, negali prisiteisti iš atsakovo šių savo išlaidų. Nes profsąjungos teisininkai neturi teisės užsiimti advokato praktika, todėl jų sąnaudos negali būti traktuojamos kaip išlaidos ginant ieškovo interesus!
Kaip tuomet profsąjungos gali vykdyti savo priedermes? Juk jų galimybės yra apribotos vien nario mokesčiu. Vieną kitą žmogų jos gali apginti iš vidinių resursų. O jei kreiptųsi keliasdešimt? Arba keli šimtai?
Tai kas gi kaltas, kad žmogus buvo apgintas tik formaliai? Juk visi atliko savo darbą – profsąjungos, teisininkai, teismas. O rezultato nėra.
Tik nekaltinkime to žmogaus, kad jis nekėlė klausimo darbdaviams eidamas į tą darbą. Jei keltų – tiesiog negautų to darbo. Mandagiai ir „teisėtai“.
Visa mūsų teisinė sistema yra ydinga, nes tokių atvejų, kai teisingumas prasilenkia su teisėtumu – nors vežimu vežk.
Tiesa, šioje situacijoje vien teismo kaltinti taip pat nederėtų. Kiekvienoje ūkinės veiklos srityje yra nemažai savitų darbo santykių aspektų, išplaukiančių tiek iš veiklos specifikos, tiek iš tą veiklą reguliuojančios teisenos. Tad teisėjai, turint omenyje jų darbo krūvį, tiesiog fiziškai negali įsigilinti į begales niuansų skirtingose darbo ginčų bylose, todėl eina formalesniu – mažesnių laiko sąnaudų reikalaujančiu keliu.
Siekiant ne parodomojo, o realių žmonių realius gyvenimus ginančio socialinio teisingumo, Lietuvoje turi būti sukurti nauji darbo ginčų sprendimo instrumentai – Darbo tarybos, kurių dalyviais būtų visi socialiniai partneriai: profsąjungos, darbdaviai, valdžios atstovai. Neteismine tvarka jos nagrinėtų darbo ginčus, o teismai, remdamiesi jų pateikta medžiaga, priimtų galutinį sprendimą.
Išskyrus savo tiesioginį tikslą – padėti civilizuotai ir teisingai spręsti darbo ginčus, turėtume ir papildomų rezultatų. Būtų išvengiama formalaus požiūrio į socialiai pažeidžiamo asmens gyvenimą, formuojama pozityvi visuomenės nuomonė apie Valstybės sugebėjimus ne tik spręsti susikaupusias problemas, bet ir užbėgti socialiniams skauduliams už akių, nes nagrinėjamų Darbo tarybomis bylų analizė būtų realus socialinių-ūkinių procesų visuomenėje pjūvis. Sumažėtų ir teismų krūvis.
Ir, kas svarbiausia – būtų padėti tikros socialinės partnerystės pagrindai, profsąjungų veikla, kaip darbo santykių reguliavimo mechanizmas, įgautų naują kokybę, o visuomenė būtų įtraukta į bendradarbiavimo ir santarvės įtvirtinimo procesą.
