„Svarbiausia netylėti ir rinkti įrodymus. Visi įrodymai yra tinkami. Kai auka pradeda pasakoti, kas su ja vyko, labai dažnai kiti sako, kad tai absurdas, kad tokių dalykų negali būti, tai tiesiog neįmanoma. Taigi įrodymų reikia tam, kad atsimerktų kitų žmonių akys ir jie suprastų, jog tai tikrai vyksta“, – teigia J. Vveinhardt.
Visuomenę neseniai pasiekė liūdna žinia, kad iš gyvenimo pasitraukė buvusi Šiaulių respublikinės ligoninės anesteziologė-reanimatologė, kuri, kolegų teigimu, patyrė mobingą iš savo vadovų, o prieš mirtį buvo atleista iš darbo kaip priežastį įvardijus dokumentų klastojimą. Neoficialiais duomenimis, moteris paliko atsisveikinimo laišką, kuriame dėl savo skausmo kaltina ligoninės vadovus, o medikų atstovai įvardija, kad konfliktas kilo dėl neskaidraus budėjimo grafiko nustatymo. Nors nežinome visų detalių, tačiau, jūsų požiūriu, kaip galima padėti mobingo ar bosingo auka tapusiam asmeniui?
Kaip dažnai sakoma, vienas lauke – ne karys. Jeigu ir kiti kolegos susivienytų, stotų į aukos pusę, situacija tikrai radikaliai pasikeistų į gera. Bet paprastai tokiais momentais, visi, kas būna greta, žino, mato, girdi, tampa tarsi stebėtojais, tyliais pritarėjais arba tyliais nepritarėjais.
Žmogus visuomet turi galimybę gintis, skųstis, kalbėti viešai, viešini problemą, bet kita medalio pusė, kad daugelis to nedrįsta daryti, tam reikia kolegų palaikymo, kad jie patvirtintų – taip, tai vyksta, žmogus neatsidurtų vienas kovoje su vėjo malūnais.
Mes nežinome, ar tikrai viskas įvyko taip, kaip kalbama, sunku pasakyti, kokie tie vidiniai reikalai, bet tai, kad žmogus gyvenimą baigė savižudybe, yra didžiulė problema. Gyvenime nėra nepajudinamų vadovų, nėra neišsprendžiamų dalykų. Labai dažnai pernelyg ilgai vadovaujančias pareigas užimantys asmenys užsimiršta, kad jie nėra dievai, užmiršta, kad yra žmonės. Tačiau nėra nepakeičiamų vadovų, jie irgi turi vadovus virš savo galvos.
Dėl kokių priežasčių tylūs stebėtojai nenori įsitraukti į procesą?
Paprastai mąstoma: kam man kišti galvą į giljotiną, jeigu aš noriu, kad ji liktų ant pečių. Gali nepatikti, kaip elgiamasi su kolega, bet visuomet kyla mintis, o ką aš vienas šioje situacijoje pakeisiu ir kodėl turėčiau kažką daryti, jeigu šiuo metu gyvenu ramiai, niekas man nieko blogo nedaro. Niekas nenori būti kita auka. Čia yra vienas iš variantų.
Būna, kad žmonės susivienija, paremia kolegą. Labai svarbu, kad auka nesijustų vieniša, tas palaikymas labai svarbus. Ir visagaliu besijaučiantis vadovas prieš minią pavaldinių tampa niekuo.
Aš visuomet sakau: bendraukite su profesinėmis sąjungomis, su žurnalistais, netylėkite, išviešinkite, kalbėkite, rašykite raštus į Valstybinę darbo inspekciją, į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Viską įmanoma pajudinti, bet kai žmogus yra vienas, jis palaužiamas psichologiškai, nebeturi jėgų kovai ir nebemato prasmės, nuleidžia rankas. O kai kolegos yra vieningi, galima padaryti labai nemažai.
Kuo apskritai išsiskiria mobingas? Juk tai nėra pavienis pasišaipymas arba kritika.
Tai psichologinis spaudimas rafinuotomis priemonėmis, kurias labai sunku įrodyti, nes jų nesimato plika akimi. Tai gali būti žmogaus apkaltinimas nebūtais dalykais, psichologinis terorizavimas mažais žingsneliais, bet vykstantis nuolat ir tendencingai, kai ilgą laiko tarpą kapsi ir pramuša net labai tvirtą asmenybę. Tų veiksmų yra begalė. Sudaromos tam tikros situacijos, neduodamos užduotys, kurias asmuo tinkamai ir gerai atliktų, pademonstruotų savo kompetenciją, specialiai duodamos užduotys, kurios viršija darbuotojo kompetenciją, nes norima parodyti, kad jis negali atlikti tokių užduočių.
Mobingo atveju gali būti sudaromos prastesnės darbo sąlygos. Jeigu sudaromi darbo grafikai, tai, tarkime, gali atrodyti, kad vienam ar kitam žmogui budėjimas nepatogiu laiku išpuolė netyčia. Bet mobingo atveju per tam tikrą laiką gali būti matomos tendencijos, kurios nukreiptos prieš konkretų asmenį. Tai maži niuansai, kuriuos sunku pastebėti iš pirmo žvilgsnio, bet jie puikiai jaučiami aukai.
Galiausiai, ateinama prie to, kad žmogus nebenori eiti į darbą, blogai jaučiasi darbe, jaučia įtampą, pradeda matyti, kad su juo norima susidoroti, kad jis stumiamas į kampą. Tada gali natūraliai prasidėti klaidos, kurių iki to laiko nebuvo, nes žmogus į darbą ateina išsibalansavęs. Pagaliau, asmuo, su kuriuo taip elgiamasi, gali viešai pratrūkti, kilstelėti balso toną, nes jis yra privestas iki tam tikros situacijos. O puolėjui, kuris bando išvesti darbuotoją iš pusiausvyros, labai paranku parodyti, kad auka yra nestabili.
Kas lemia, kad žmonės paprasčiausiai neišsikalba, o prieinama net iki mobingo arba bosingo?
Priežasčių yra daugybė. Horizontaliajame lygmenyje, kai mobingas vyksta tarp kolegų, jį dažniausiai lemia pavydas ir konkurencija. Bosingas atsiranda, kai darbuotojas paprieštarauja vadovui arba dažnai išsako savo nuomonę, kuri nesutampa su vadovo nuomone, o vadovas nepripažįsta kitos nuomonės, tik tą, kuri sutampa su jo.
Bosingo ir mobingo atvejai iš esmės skiriasi. Kai kurie specialistai netgi sako, kad jeigu darbe patiri bosingą arba vertikalios krypties puolimą, tai reikia pakilti ir išeiti iš darbo, nes kovoti su vadovu yra beprasmiška. Taip teigia psichologijos mokslų atstovai. Aš, kaip kitų mokslų atstovė, sakyčiau, kad nereiktų to daryti, nes tikrai yra galimybių apsiginti, tik nereikia tylėti. Bet kovoti žmogus gali, kai jis nėra palaužtas.
Ar tiesa, kad vadovo psichologinio smurto taikiniais dažniau tampa išskirtinės, stiprios asmenybės?
Taip. Ryškios asmenybės erzina. Netgi talentingi, kompetentingi ir gerą rezultatą atnešantys darbuotojai gali sukelti priešišką vadovų reakciją. Adekvatus vadovas tokiu darbuotoju tik džiaugtųsi, o vadovas, kuris galbūt neypatingai saugiai jaučiasi savo darbe, neretai pradeda konkuruoti.
Be to, vadovas niekuomet netaiko psichologinio smurto vienas, jis pasitelkia padėjėjus, dešiniąsias rankas, kurie padeda daryti spaudimą nusižiūrėtai aukai. Galų gale, juk kas yra mobingas. Mobingas yra gauja, šutvė gaujos, šutvės metodas. Kai tu atsiduri vienas prieš šutvę ir esi kalamas prie sienos, galiausiai gali palūžti.
Kiek plačiai Lietuvoje paplitęs mobingas? Ar jis būdingas tam tikriems sektoriams, profesijoms?
Tai labai paplitęs reiškinys, ypač paslaugas teikiančiose organizacijose. Lietuva tikrai yra ne išimtis, jeigu žiūrėtume tyrimus, viršų ima švietimas ir medicina. Šiose srityse vyksta intensyvus komunikavimas su žmonėmis, patiriamas didesnis stresas, tad natūralu, kad ir tarpusavio santykių problema paaštrėja. Tačiau tyrėjai dažniausiai koncentruojasi į šias sritis, todėl gali susidaryti įspūdis, kad kitose srityse šios problemos nėra arba jį ne tokia didelė.
Ji egzistuoja ir statutinėse, ir gamybinėse organizacijose, ir net sporte bei kultūroje. Pavyzdžiui, sportininkai ar kultūros darbuotojai dėl tam tikrų susiklosčiusių nuostatų rečiau apie tai kalba garsiai, tačiau tai nereiškia, kad jie mažiau kenčia arba su jais kolegos, vadovai elgiasi kažkaip švelniau.
Tyrimai taip pat rodo, kad mobingas paplitęs tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie galbūt neturi kompetencijų konkuruoti švariai, todėl pasitelkia intrigas, daro tai rafinuotai, išradingai ir sunkiai įrodomai.
Kadangi konsultuojate mobingo aukas, kokiais pagrindiniais patarimais pasidalintumėte?
Svarbiausia netylėti ir rinkti įrodymus. Visi įrodymai yra tinkami. Kai auka pradeda pasakoti, kas su ja vyko, labai dažnai kiti sako, kad tai absurdas, kad tokių dalykų negali būti, tai tiesiog neįmanoma. Taigi įrodymų reikia tam, kad atsimerktų kitų žmonių akys ir jie suprastų, jog tai tikrai vyksta.
Iki manęs yra atėję įvairaus pobūdžio įrodymų. Jeigu aš pati savo akimis nebūčiau jų mačiusi, nebūčiau girdėjusi įrašų, nebūčiau galėjusi net pagalvoti apie kai kurias organizacijas ir kai kuriuos vadovus, jog tai įmanoma. Tiesą sakant, net negalėjau patikėti, kad tokiais tekstais yra kalbama su darbuotojais. Ta terminija būna ir kalėjimo lygio. Tai šokiruoja. O kai kurie tokie asmenys puikuojasi žurnalų viršeliuose kaip sėkmingi verslininkai.
Tačiau kreipiantis į Valstybinę darbo inspekciją ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, patartina konsultuotis su teisininkais. Nes kai mobingo auka pradeda rašyti raštus, juose atsiranda be galo daug emocingų detalių, kurios yra jautriai išgyventos, bet realiai raštą skaitančiam asmeniui padeda, jeigu būna yra daugiau faktų ir mažiau emocijų. Svarbiausia – negalima laukti, kad gal būsite palikti ramybėje, ir tylėti. Viešumas visuomet veikia prevenciškai, o jeigu laukiama mėnesį ar kelis, reikia atminti, kad leisite sukaupti apie jus neigiamą „dosjė“, bus sunkiau atstatyti reputaciją, o pagaliau išvargins tiek, kad nebebus jėgų kovoti.
Ar galima sėkmingai išspręsti konfliktą, kuris palydėtas mobingu ir psichologiniu smurtu?
Taip, gali būti. Man yra tekę važiuoti į organizacijas spręsti tokių problemų ir aš gana sėkmingais atvejais laikau darbuotojo perkėlimą į kitą skyrių. Tokiu būdu žmogus nepraranda darbo ir pakeičia aplinką, jam nebereikia gyventi nuodingoje aplinkoje. Problema gali radikaliai keistis pasikeitus padalinio vadovui ar atleidus iš darbo priekabiautoją. Įvairių atvejų būna, ne visi jie blogi.
Psichologinės pagalbos telefonai:
