Už vaikų nužudymą iki gyvos galvos nuteista A. Bružaitė-Jonaitienė vis dar žiniasklaidos dėmesio centre. Ar kada susimąstėte, kodėl Almos Bružaitės-Jonaitienės byla sulaukė tiek visuomenės dėmesio?
Štai 2003-iaisiais valkata V. Majauskas Suvalkijoje „užmigdė“ 7 senutes... 1987 metais karys Artūras Sakalauskas išpyškino 8 tarnybos draugus... Užpernai Skuodo rajono policininkas S. Paulikas suvažinėjo tris iš mokyklos einančius vaikus...
Apie vieną šių nusikaltimų net susuktas kino filmas, o kas šiais nusikaltėliais po jų teismo domisi? Na o A. Bružaitės-Jonaitienės byla jau seniai padėta į užbaigtų bylų lentyną, bet apie šią motiną žudikę, jos šeimą vis dar rašoma, rodoma, vis dar netyla kalbos, keliant tą patį neatsakytą klausimą – kodėl moteris pasmaugė du savo pačios vaikus?
Vaikus sumetė į upę
Kraupųjį nusikaltimą A. Bružaitė-Jonaitienė įvykdė 2007-ųjų kovo 20-ąją, būdama namie viena su savo 5 vaikais. Eilinio antradienio eilinę popietę sulaukusi grįžusių iš mokyklos sūnų Tomo (8 m.) ir Manto (12 m.), motina juos pavalgydino. Vyresnei dukrai paliepusi eiti į antrą aukštą pas mažiukus numigti, Tomą su Mantu po vieną nusiviliojo į rūsį ir, užmetusi ant kaklo virvę, pasmaugė.
Pasinaudojusi tuo, kad tuomet penkiolikmetė dukra nieko neišgirdo ir nepastebėjo, A. Bružaitė-Jonaitienė vaikų kūnelius sumetė į šeimos mikroautobusiuką tamsintais langais. Jonaičių sodyba apsupta tankiomis eglėmis, todėl žudikei ir vėl pasisekė – kaimynai nepamatė tyliai išriedančio mikroautobuso. Pavažiavusi gerą kilometrą, ji stabtelėjo dykynėje prie Kražantės. Pabučiavusi moteris vaikų kūnus sumetė į upę, o grįžusi namo, sudegino virvę, paslėpė negausius įkalčius.
Vakare iš darbo grįžęs Almos vyras Virgilijus Jonaitis žmoną rado labai sunerimusią – Tomas su Mantu, girdi, išėjo iš namų ir dingo. Sutuoktiniai kreipėsi į policiją. Kitą dieną berniukų ieškojo visas būrys policininkų, ugniagesių bei kariškių, bet viskas veltui.
Antrąją parą, ketvirtadienį, vaikų kūnus upėje surado pati A. Jonaitienė. Nustatę, kad berniukai ne patys nuskendo, o buvo pasmaugti, kriminalistai subūrė tyrėjų grupę. Jai vadovauti buvo iš Vilniaus skubiai iškviesti du geriausi sekliai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro.
Alpo be ašarų
Tyrėjai, apklausę šimtus žmonių, išsiaiškino, kad A. Bružaitė-Jonaitienė nesako tiesos. Mat Petrališkės kaimas – ne Vilnius, už Jonaičių sodybos eina gana judri vienintelė kaimo gatvė, kuria prieš dingdami vaikai būtinai turėjo eiti. Kriminalistams pasirodė labai keista, jog popietę, kai lauke daugiausiai žmonių, berniukų nematė nė vienas praeivis, nė vienas vairuotojas.
Kriminalistai ėmė slapta A. Bružaitę-Jonaitienę stebėti, o ši pervaidino ir išsidavė. Per vaikų laidotuves kovo 27-ąją Alma raudojo be ašarų, alpo, todėl buvo paguldyta į ligoninę. Bet vos tik medikai „nelaimėlę“ paliko palatoje vieną, ši atkutusi ėmė rašyti meilias žinutes meilužiui.
Kovo 29-ąją „aktorė“ buvo suimta. Porą dienų atkakliai melavusi, ji pagaliau palūžo, apsipylė nebesuvaidintomis ašaromis ir prisipažino. Tada parodė, kaip pasmaugė vaikus, kaip vežė ir skandino jų kūnus.
A. Bružaitė-Jonaitienė kriminalistams papasakojo buvusi labai nelaiminga. Užaugusi girtuoklių šeimoje, nesukūrė darnios ir savosios – su vyru Virgiu nesutarė, kentėjo nuo rutinos, nesibaigiančių ūkio darbų, šokinėjimo aplink penkis vaikus. Nors Alma kaltina sutuoktinį smurtu, bet pati irgi ne šventoji – buvo neištikima. Susitikinėjo su tolimų reisų vairuotojų iš Šiaulių, po to – su viengungiu iš Anykščių, pas kurį buvo pabėgusi iš namų kelioms paroms.
Kerštas vyrui?
Kai kam vis dar kyla abejonių – girdi, viena pati Alma negalėjo nužudyti ir paslėpti dviejų vaikų. Abejojo ir kriminalistai. Tačiau patikrinus tvirtai nustatyta, kad tiek Almos vyras Virgilijus, tiek abu meilužiai ir net visi žudikės giminės bei pažįstami turi tvirtus alibi.
Tad teisiamųjų suole Alma sėdėjo viena, bet taip ir nepasakė logiškos priežasties, dėl ko taip pasielgė. Teisiamoji teatrališkai paprašė ją nubausti aukščiausia bausme – pati to nesitikėdama, ją ir gavo. Paskelbusi, kad A. Bružaitė-Jonaitienė nenuoširdi, neatskleidžia tikrųjų savo itin žiauraus poelgio motyvų, Šiaulių apygardos teismo kolegija beširdę motiną nuteisė kalėti iki mirties.
„Galiu teigti, kad būtent tų berniukų nužudymas buvo kerštas vyrui V. Jonaičiui, – neseniai žurnalistams pareiškė vienas nusikaltimo tyrimo grupės vadovų, Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos Nužudymų skyriaus vyriausiasis tyrėjas Robertas Krikštaponis, kuriam A. Bružaitė-Jonaitienė asmeniškai prisipažino. – Su dukterim tėvas bendros kalbos neturėjo, dvynukai – per maži. Su Tomu ir Mantu V. Jonaitis daugiausiai bendravo, net žaidė futbolą. O vyro A. Bružaitė-Jonaitienė nekentė, nes neišsipildė jos svajonės dėl laimingos šeimos. Atvirkščiai – Alma patirdavo nuolatinį sutuoktinio smurtą. Apie tai daug kalbėjomės su psichologais, kurie analizavo JAV bei Kanados mokslininkų tyrimus apie moteris, nužudžiusias savo vaikus. Jos jau vaikystėje buvo patyrusios smurtą, vėliau – savo vyrų prievartą, depresiją. Visa tai išgyveno ir Alma, kol vieną dieną palūžusi, pati gerai nesuvokdama, ką daro, pasmaugė vaikus.“
Tarkime, taip ir buvo. Tačiau jei A. Bružaitė-Jonaitienė norėjo keršyti vyrui, kodėl, pavyzdžiui, jo nenunuodijo, o atėmė gyvybę niekuo dėtiems vaikeliams? Argi tai sveiko žmogaus logika? O jei nesveiko, nenormalaus, kodėl A. Bružaitė-Jonaitienė pripažinta pakaltinama, kodėl nuteista?
Asmenybės sutrikimas
To paklausėme Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo Eugenijaus Mikaliūno.
– Žinoma, kad visiškai normalus žmogus taip, kaip šita moteris, nepasielgtų, – paaiškino psichiatras. – Ji, be jokios abejonės, turi rimtų asmenybės sutrikimų. Bet tai ne psichikos liga. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad Alma suvokė savo veiksmus, juos valdė, todėl ir turi už juos atsakyti.
– Kaip atskirti, kas yra psichikos liga, o kas – asmenybės sutrikimas?
– Psichikos ligos – šizofrenija, depresija, psichozės bei kitos – išoriškai pasireiškia ūmiai. Štai žmogus daug metų nekėlė jokių problemų, o vieną dieną nei iš šio, nei iš to ima elgtis taip keistai ar nepriimtinai, kad jį reikia vežti pas medikus.
Asmenybės sutrikimai – visai kas kita. Tai ne liga, o kraštutinių asmenybės bruožų pasireiškimas. Manoma, kad mes visi turime didesnių ar mažesnių psichologinių problemų, bet kai jos nedidelės, gyvenimo niekam neapkartina. Bet būna ir rimtesnių sutrikimų. Tai gali būti emocinis nestabilumas, nesivaldymas, įkyrios mintys ar baimės, neadekvačios reakcijos į gyvenimo sunkumus ir t. t.
Skirtingai nei ligos, asmenybės sutrikimai paprastai pasireiškia paauglystėje ir išlieka visą gyvenimą. Kai sutrikimas nedidelis, žmogus išmoksta puikiai prisitaikyti. Juk niekas nekviečia greitosios pagalbos savimylai ar isterikui, o tik sako, kad toks jau to žmogelio charakteris. Bet jei asmenybės sutrikimai ima trukdyti gyventi tam žmogui ar aplinkiniams, reikia medicinos pagalbos.
– Prieš teismą tiriant A. Bružaitę-Jonaitienę, jai nustatytas histrioninio tipo asmenybės sutrikimas. Gal tai polinkis į žiaurumą, žudymą?
– Visiškai ne. Apie žmones, kuriems yra histrioninis sutrikimas, sakoma, kad jie – isteriški, artistiški. Tokie viską daro, kad tik būtų aplinkinių dėmesio centre, pelnytų jų palaikymą. Tokie audringai reiškia emocijas, kurios greitai keičiasi. Bet šis sutrikimas kaip ir neskatina žudyti, o ypač moteris. Vis dėlto tai nereiškia, kad A. Bružaitei-Jonaitienei negali būti ir daugiau kitokių asmenybės sutrikimų. Tačiau tai ne diagnozė – tik pasvarstymai.
– A. Bružaitė-Joneitienė iš tikro elgėsi labai teatrališkai – pradedant sielvarto vaidyba per vaikų laidotuves, emocijų rodymu teismo posėdžiuose ir baigiant žurnalistų dėmesio viliojimu, jų nuolatiniu kvietimusi į savo kamerą. Po nuosprendžio ji net naujas absurdiškas nusikaltimo versijas kūrė, ko gero, tik tam, kad dar sulauktų aplinkinių dėmesio, lankytojų, vežiojimų į teismus. Dabar, kai visa tai baigėsi, šiai nuteistajai „mirtininkų“ kameroje nepaprastai sunku. Gal isteriškos asmenybės yra pavojingesnės nei atrodo, gal reiktų tokių pasisaugoti?
– Visai ne. Derėtų žinoti, jog mes visi turime mažesnių ar didesnių psichologinių problemų. Kol jos netrukdo gyventi tau pačiam bei aplinkiniams, tai laikoma norma.
– O jei jau trukdo, kaip A. Bružaitei-Jonaitienei? Ką daryti, kol ko nors nenužudei ar neišprotėjai?
– Jei trukdo, baugina, reiktų pasikonsultuoti su psichologu ar kitu specialistu. Kas to nenori ar negali, daug atsakymų gali rasti skaitydamas literatūrą, kurios šiais laikais apstu. Tikintieji dvasios atgaivą randa ir religijoje. Apie savo psichologines bėdas ir problemas reikia bent išsikalbėti su artimu draugu, klausti jo patarimo. Blogiausia, ką galima daryti – tai problemą laikyti užgniaužus savyje ir tyliai kankintis, iš tikro einant į ligą ar nelaimę.
– O iš kur atsiranda nelemtieji asmenybės sutrikimai – tai įgimta ar įgyta?
– Vieni specialistai mano, kad įgimta, kiti – kad susidaro dėl auklėjimo ir aplinkos įtakos. Aš laikausi nuomonės, jog tai ir įgimta, ir dėl aplinkos poveikio. Savo genų nepakeisime, tad svarbu saugoti augančių vaikų psichiką, juos kuo mažiau traumuoti. Bet ir suaugusiems stresai – ne į naudą. Tad reiktų mokytis savitvardos, gyventi be konfliktų, neapkartinti gyvenimo nei sau, nei kitiems. Į aplinkinius reiktų žiūrėti ne kaip į priešus ar konkurentus, o palankiai, lyg jie būtų truputį geresni. Tai mus ne tik nuramins, bet ir kiti pagerbti žmonės bus palankesni mums. Jei to pavyktų mums masiškai išmokti, Lietuvoje žmonės mažiau sirgtų ir žudytųsi, gyventų linksmesni, laimingesni ir tikrai įvykdytų mažiau šiurpių, beprasmiškų nusikaltimų.
Sigitas Stasaitis
