Tarp kaimynų kylantys nesutarimai malšinami ne visada taikiais būdais. Tai gali virsti visos gatvės karu su įžeidinėjimais ir net muštynėmis. Keisčiausia, kai nuolatinių rietenų priežastimi tampa smulkmenos.
Aušros gatvėje gyvenanti Ona Valeitienė pasakojo apie nesibaigiančius jos ir aplinkinių barnius. Moteris tikina kenčianti kaimynų terorą ir užgauliojimus.
Akmenys, kurių prisvaidyta jos kieme, primėtytų ir sudužusių butelių šukės, nuskabytos gėlės bei vaismedžių šakos – gyventoja neabejoja, jog tai – kaimynų darbas. Sako, jog netgi iš išmesti sudėtų maišų kažkas ištraukia šiukšles ir išbarsto jos valdose. Rodo patvory gulinčius butelius, pakuotes.
Tačiau kaimynai dėl tokių veiksmų kaltina pačią moterį. Nenustebtų, jeigu šiukšlių prie savo namų būtų pridėjusi ji pati. Savuose kiemuose ne sykį taip pat aptikę primėtytų butelių, kaltininko toli neieškodavę. Neslepia – atsilygindavę tuo pačiu...
Aušros ir šalia esančios Tvenkinių gatvių gyventojai sako kaimyniškai su O. Valeitiene sugyventi negalintys. Prisipažįsta, jog būna ir įžeidinėjimų, ir šmeižto, ir netgi grasinimų – be to neapsieina nė viena konfliktuojanti pusė. Viena kitą kaltina būtais ir nebūtais dalykais: tai gretimame sklype augantys medžiai trukdo, tai kažkieno laikomi šunys, katės užkliuvo. Prabilta net apie dingusius ir kankintus augintinius.
Regi kerštą
O. Valeitienė pasakojo, kad santykiai su aplinkiniais nebepakenčiami tapo prieš kelerius metus. Anksčiau, anot moters, visi gražiai sugyvendavo, bendraudavo. Ji ir pati kitiems padėdavusi, skolindavo, jei kam ko prireikdavo. Teigia ligi šiol kai kurių daiktų taip ir neatgavusi.
Gyventojai neslepia – juos ir kaimynę supriešino pastarosios elgesys.
Svarsto, jog kaimynai ją engia kerštaudami. Mat ne sykį juos peikė dėl netvarkos. Teigia turėjusi rūpesčių dėl svetimų piktžolių, laikomų daugybės vištų... Užkliuvo ir kaimyno malkos prie kelio, nors buvo sukrautos žmogaus valdose.
Moteris teikė skundų į seniūniją, aplinkosaugininkams. Neseniai parašė pareiškimą ir policijai, esą šalia gyvenanti kaimynė iš jos tyčiojasi. Tačiau tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius neleistinos veiklos požymių.
„Esu antros grupės invalidė, sunku vaikščioti – dešimt metų neišeinu iš kiemo. Tegul jie manęs nebeterorizuoja“, – guodėsi moteris.
Kimba dėl mažmožių
O. Valeitienės ir aplinkinių nesantaikos priežasčių tenka ieškoti ir miesto seniūnui Stasiui Jackūnui. Prašymų atvykti pas juos sako sulaukiantis kasmet po porą kartų. Taikyti bandė ir šį rudenį.
Pasakojo kaskart išgirstantis panašius kaltinimus: puola kaimynai, pjudo šunimis, nulaužo prie tvoros augančius krūmus, nuskabo augalus... Sunku ir beatrinkti, dėl ko baramasi, todėl seniūnas įsitikinęs, jog išspręsti šiuos kivirčus gali tik jie patys.
„Keista ir tai, kad vieni kitus puola, ieškodami priekabių dėl smulkmenų, liguistai reaguodami, – stebisi S. Jackūnas. – Raminu nuvažiavęs, išsikalbam, atrodo – lyg ir išsisprendė. Bet praeina laikas – ir vėl...“
Taikyti kaimynus prireikia ne tik Aušros gatvėje. Seniūnas pasakoja apie konfliktus, į kuriuos įsivelia ir kiti ukmergiškiai. Skundžia, kad žolių į kiemą primetė arba mašiną prie tvoros ne taip pastatė. Tačiau dažniausiai, anot jo, vaidijamasi dėl sklypų ribų. Neišvengiama absurdiškų situacijų: vienas pyksta dėl į jo žemę nukritusio gyvatvorės lapo, šakos, kitam ir svetima avietė ar braškė maišo.
Kyla muštynių
Prisiklauso pašnekovas ir įžeidinėjimų: „Vienas pasako aštriai, kitas – dar aštriau, ir niekas nenori nusileisti. Būna, kad iki muštynių prieina. Sykį vienas aršus kaimynas taip įsiaudrino, galvojau – ir man užtvos.“
Seniūnas siūlo būti tolerantiškesniems ir nusileisti. „Juk norisi ramiai gyventi. Kariavimu problemos neišspręsi, o kiek sveikatos tokie ginčai kainuoja“, – svarsto jis.
Jei situacija tampa nebevaldoma ir piktybiškais veiksmais padaroma reali žala, pataria gyventojams kreiptis į teismą.
