Pro valdžios langus kaimo žmogaus nematyti

Rin­ki­mai bai­gė­si, po­li­ti­kai, kaip viš­čiu­kai, su­skai­čiuo­ti, tik į žmo­nių na­mus vil­ties ir ra­my­bės tai neat­ne­šė. Žmonės vėl pa­si­ju­to pa­že­min­ti net ir dau­ge­lio ger­bia­mos Pre­zi­den­tės. Kai­mo žmo­nės te­be­lau­kia, ka­da di­die­ji po­li­ti­kai pa­ga­liau at­si­gręš į ma­žų­jų gy­ve­ni­mus.

Į atei­tį – su grėb­liu

Šiau­lių ra­jo­nas, Bu­biai. Nuo skel­bi­mų sten­do prie par­duo­tu­vės jau nu­plė­šy­ti rin­ki­mų pla­ka­tai. Lie­tus ir vė­jas skal­bia se­nus skel­bi­mus apie viš­čiu­kus, bul­ves, obuo­lių, miš­ko su­pir­ki­mą.

Se­no­jo gra­fų Zu­bo­vų par­ko me­džių la­pus grė­bia pen­kios vie­šų­jų dar­bų ga­vu­sios mo­te­rys. Nė vie­na jų ne­bal­sa­vo praė­ju­siuo­se Sei­mo rin­ki­muo­se. Nus­tem­ba­me, ko­dėl? Dau­ge­liui jų iki ke­lio, ku­riuo va­žiuo­ja au­to­bu­sai, – po ke­lis ki­lo­met­rus.

„Rin­ki­mais vi­sai ne­si­do­mim, pa­var­gom nuo to­kio sun­kaus gy­ve­ni­mo. Jei­gu nors kiek rū­pė­tų žmo­gus, o ne par­ti­jų peš­ty­nės ir pi­ni­gai, ei­tu­me bal­suo­ti“, – ne­sus­to­da­mos grėb­ti la­pų vie­na per ki­tą sa­ko mo­te­rys. Vie­nin­te­lis jų džiaugs­mas pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis, kad ga­vo dirb­ti vie­šų­jų dar­bų. Yra dar­bo, bus ir al­ga. Nors tik mi­ni­mu­mas, bet ir tai dau­ge­liui to­ly­gu iš­si­gel­bė­ji­mui.

„Ko­kia čia atei­tis – su grėb­liu ran­ko­se? Dar­bų ne­ran­du jau me­tai, nors tu­riu neu­ni­ver­si­te­ti­nį bu­hal­te­rės iš­si­la­vi­ni­mą. Rei­ka­lau­ja pa­tir­ties, o iš kur aš jos im­siu, jei­gu nie­kas be pa­tir­ties ne­prii­ma?“, – kar­čiai ta­ria dvi­de­šimt sep­ty­ne­rių me­tų Lai­ma Šid­laus­kai­tė, au­gi­nan­ti tri­jų me­tu­kų duk­re­lę.

Jau­na mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta pa­ti la­bai pra­šiu­si vie­šų­jų dar­bų. Pa­bo­do sė­dė­ti na­mie, gy­ven­ti iš pa­šal­pų. „Grie­biau­si nors už grėb­lio. Su grėb­liu mo­si­kuo­ti ne gė­da, gė­da per lan­gą lip­ti vog­ti“, – ne­links­mai juo­kau­ja mo­te­ris.

Kad at­si­suk­tų į žmo­nes

Lai­ma tu­ri tik vie­ną pra­šy­mą nau­jai iš­rink­tai ša­lies val­džiai – kad ši pa­ga­liau at­si­gręž­tų į vai­kus au­gi­nan­čias ma­mas. Da­bar val­džia pai­ki­na tik „pi­jo­kus“. Jiems – pa­šal­pos ne vai­kų prie­žiū­rai, o „ulia­vo­ji­mui prie bam­ba­lio“.

Lai­ma tik nu­mo­ja ran­ka, kai iš­girs­ta klau­si­mą, ar ti­kin­ti, kad mi­ni­ma­li al­ga nau­jai val­džiai pa­mo­jus bur­tų laz­de­le šoks iki 1509 li­tų.

„Kiek vis­ko ža­dė­jo, bet vis­kas yra tik akių dū­mi­mas. Kiek ža­dė­jo pa­gel­bė­ti tvar­kin­goms šei­moms au­gin­ti vai­kus? O kas iš tie­sų rea­liai pa­si­kei­tė? Vie­nas kan­di­da­tas prieš rin­ki­mus net ke­lis kar­tus lan­kė­si mū­sų na­muo­se. Kal­bi jam apie pro­ble­mas, o jis laik­raš­čių, gi­rian­čių jį, pa­siū­lė. Nau­da tik to­kia, kad pe­čiui pra­ku­rų tu­rė­jom. Kol val­džia žiū­rės tik sa­vęs, o neat­sig­ręš į žmo­nes, tol Lie­tu­va ri­sis tik že­myn“, – sa­ko Lai­ma.

Pre­zi­den­tės autoritetas kri­to aky­se

Kur­tu­vė­nai. Dir­ban­ti pen­si­nin­kė Vi­da Pet­rui­tie­nė su sū­nu­mi Ro­ber­tu, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko so­di­nin­ku, rin­ki­muo­se sa­ko bal­sa­vę už val­džio­s per­mai­nas.

„Pen­si­ją nu­kir­po, at­ly­gi­ni­mus nu­kir­po, o kai­nos tik ki­lo“, – prie­kaiš­tau­ja da­bar­ti­nei val­džiai.

Po rin­ki­mų la­biau­siai nu­ste­bi­no rie­ty­nės, at­vi­ras žmo­nių pa­si­rin­ki­mo nie­ki­ni­mas ir po­stų da­ly­bos.

„O mū­sų Pre­zi­den­tė kri­to aky­se aki­mirks­niu, vie­šai pa­nie­ki­nu­si žmo­nių pa­si­rin­ki­mą. Nors kai­mo žmo­gus ne po­li­ti­kas, bet juk mes su­pran­ta­me, kad vi­sas tas triukš­mas ki­lo, nes ne tuos, ku­rių no­rė­jo tur­tin­gie­ji, žmo­nės iš­rin­ko.

Ne­ga­lė­jo Pre­zi­den­tė taip sa­ky­ti, kad ne­pa­tin­ka bū­tent vie­na par­ti­ja. Vi­sa tau­ta, o ne Pre­zi­den­tė ren­ka val­džią. Žiū­rė­kit, pa­ga­liau, ko žmo­nės no­ri, o ne ko Gry­baus­kai­tė su Ku­bi­liu­mi“, – aiš­ki­na Vi­da ir Ro­ber­tas.

Val­džia nau­ja – skan­da­lai se­ni

„Ma­nė­me, kad po rin­ki­mų nau­jai iš­rink­ta val­džia ra­miai pra­dės dirb­ti. Kur tau! Skan­da­lai po skan­da­lų! Ner­vi­na tai žmo­nes. Lyg Lie­tu­va bū­tų ne vi­sų žmo­nių, o tur­tin­gų­jų“, – ste­bė­jo­si Vi­da.

Pet­rui­čiams keis­ta, kad tiek daug bal­sų lai­mė­jo par­ti­ja, įta­ria­ma bau­džia­mo­jo­je by­lo­je.

„Bet rei­kė­jo į rin­ki­mus jos ne­leis­ti, o ne da­bar tar­šy­ti žmo­nių pa­si­rin­ki­mą“, – svars­tė Pet­rui­čiai. Žmo­nės sa­ko ne­tu­rį tik­ros in­for­ma­ci­jos nė apie vie­ną par­ti­ją. Gir­di tik jų pa­si­gy­ri­mus.

„Vie­na yra ma­ty­ti per te­le­vi­zo­rių gra­žiai čiul­bant, o vi­sai kas ki­ta – tik­rie­ji po­li­ti­kų sie­kiai“, – sa­kė Vi­da. Ji ti­ki­no ne iš vie­no kai­my­no gir­dė­ju­si, kad ir Kur­tu­vė­nuo­se bu­vo per­ka­mi rin­kė­jų bal­sai. „Žmo­nėms bur­nų neuž­ri­ši“, – sa­kė mo­te­ris.

Ro­ber­tas pri­si­mi­nė ku­rio­zą Kur­tu­vė­nuo­se – žmo­nės už vie­ną kan­di­da­tą spe­cia­liai ne­bal­sa­vę, nes la­bai ne­no­rė­jo, kad jis pa­lik­tų Kur­tu­vė­nus.

„Tas žmo­gus Kur­tu­vė­nus ir su­tvar­kė, ir iš­gar­si­no. Blo­gai bū­tų bu­vę, jei jį bū­tų iš­rin­kę į Sei­mą. Kur­tu­vė­nams pa­tiems rei­kia su­ma­naus ir są­ži­nin­go žmo­gaus. To­dėl žmo­nės, nors juo ir la­bai pa­si­ti­ki, ne­bal­sa­vo už jį“, – pa­sa­ko­jo Ro­ber­tas.

Pa­var­go iš­ties­ta kul­tū­ros ran­ka

Kel­mės ra­jo­nas, Šau­kė­nai.

„Prie bet ku­rios val­džios dirb­ti ir val­gy­ti rei­kia. Tai svar­biau­sia. Ir pa­ts švie­siau­sias žmo­gus tu­ri sa­vo dė­mių. Taip yra ir su kul­tū­ros švie­suo­liais, ir su po­li­ti­kais“, – ve­da­si į uni­ka­lų Šau­kė­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­jų jo įkū­rė­ja mo­ky­to­ja, kraš­to­ty­ri­nin­kė ir mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė.

E. Bur­du­lie­nė la­biau­siai no­rė­tų iš nau­jo­sios val­džios, kad ne­be­bū­tų skur­di­na­ma kul­tū­ra.

„Pa­var­go kul­tū­ra am­ži­nai vaikš­čio­ti su iš­ties­ta ran­ka ir pra­šy­ti, lyg bū­tum koks varg­šas, o ne dir­ban­tis ša­lies is­to­ri­jai ir kul­tū­rai nuo auš­ros iki su­te­mų. Nu­var­gi­no kul­tū­ros žmo­nesam­ži­na uba­gys­tės kup­ra. Pra­šai, pra­šai... No­rė­tų­si, kad jei­gu jau ką da­rai, bū­tum pa­lai­ko­mas. No­ri­si įam­žin­ti kul­tū­ros pa­li­ki­mą, tai, kas žmo­nių su­kur­ta“, – sa­ko ži­no­ma kraš­to­ty­ri­nin­kė.

Kam užau­gin­ti ra­gai?

Kel­mės ra­jo­nas, Kal­niš­kių kai­mas. Al­das Pet­ru­lai­tis tik ką pa­šė­rė aš­tuo­nias sa­vo ūkio kar­ves. Kie­me du trak­to­riai, na­mai pil­ni.

„Man ne­bu­vo blo­gai, nė­ra blo­gai ir ne­bus blo­gai. La­biau­siai ne­mėgs­tu skųs­tis ir ne­mėgs­tu be­si­skun­džian­čių. Nei smer­kiu, nei už­jau­čiu tų, ku­rie iš pa­šal­pų gy­ve­na. Jei­gu žmo­gui už­ten­ka tik tiek, te­gul gy­ve­na. Jei­gu neuž­tek­tų, kaž­ką gal­vo­tų“, – dės­to ke­tu­rias­de­šimt tre­jų me­tų vy­ras.

Sa­ve smul­kiuo­ju ūki­nin­ku lai­kan­tis vy­ras sa­ko, kad Lie­tu­vos že­mės ūkis orien­tuo­ja­si tik į stam­biuo­sius ūki­nin­kus.

„Stam­bie­siems ūki­nin­kams per daug užau­gin­ti ra­gai. Jei­gu val­do apie tūks­tan­tį hek­ta­rų že­mės, ga­li nie­ko net neau­gin­ti, vi­sa že­mės ga­li bū­ti pū­dy­mu, o jis vis tiek gaus eu­ro­pi­nių iš­mo­kų apie ket­vir­tį mi­li­jo­no li­tų. Smul­kiuo­sius ūki­nin­kus Lie­tu­va tu­rė­tų la­biau pa­lai­ky­ti, kad jų kuo dau­giau bū­tų, vien jau dėl to, kad šei­ma nei­na iš­ties­ta ran­ka. Su­si­ku­ria sau ir sa­vo šei­mai dar­bo vie­tas ir pa­ja­mas. Gal nau­jo­ji val­džia at­si­gręš į smul­kiuo­sius?“, – vi­lia­si vy­ras.

Kas pro­tu ne­su­vo­kia­ma

„Po to, kai Pre­zi­den­tė pa­nie­ki­no rin­kė­jų va­lią ir dėl kai ku­rių ki­tų jos žings­nių, la­bai ja nu­si­vy­liau, nors esu kon­ser­va­to­riš­kų pa­žiū­rų. Man Pre­zi­den­tės ka­rū­na nu­kri­to ir net la­bai že­mai. Jei­gu da­bar bū­tų pre­zi­den­to rin­ki­mai ir bū­tų iš ko rink­tis, po to­kio akib­rokš­to aš už Da­lią Gry­baus­kai­tę ne­be­bal­suo­čiau“, – at­vi­rai sa­kė A. Pet­ru­lai­tis.

Ne­su­vo­kia­mos vy­rui pa­si­ro­dė ir ki­tos rin­ki­mų pe­ri­pe­ti­jos – bu­vęs ke­ti­ni­mas tei­sia­mai Dar­bo par­ti­jai ati­duo­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją.

„Tai jau bū­tų vi­siš­kai pro­tu ne­su­vo­kia­ma: ati­duo­ti val­dy­ti tą mi­nis­te­ri­ją, ku­ri tirs par­ti­jos by­lą, nors vos taip neat­si­ti­ko ir dar ne­ži­nia, kaip at­si­tiks“, – ste­bė­jo­si A. Pet­ru­lai­tis.

Lie­žu­vio spe­cia­lis­tai

Kur­šė­nai. Jau­kaus na­me­lio mies­to pa­kraš­ty­je du­ris at­vė­ręs vy­ras juo­kau­ja, kad yra Sei­mo na­rys, nes jo pa­var­dė – Ži­lins­kas.

„Rie­ty­nės, pi­ni­gai ir po­stų da­ly­bos – štai kas yra tik­rie­ji rin­ki­mų re­zul­ta­tai. Pa­gal­vo­kit, žmo­nės ne­beiš­rin­ko tų, ku­rie bet ko­kia kai­na sie­kė to­liau val­dy­ti Lie­tu­vą. Rei­kia iš­rink­tuo­sius į mil­tus su­mal­ti ir nu­si­spjau­ti į žmo­nių pa­si­rin­ki­mą“, – aiš­ki­na pen­si­nin­kas Al­gir­das Ži­lins­kas.

Vy­ras nu­si­vy­lęs ša­lies po­li­ti­kais, net re­tai be­žiū­ri te­le­vi­zi­ją. „Tik pa­ma­tau, kad rie­ja­si ir iš­jun­giu. Nie­ko ne­be­si­ti­kiu iš nau­jo­sios val­džios, nu­vy­lė ir Pre­zi­den­tė“, – var­di­ja rin­ki­mų pa­sek­mes po­nas Al­gir­das.

Jam la­bai ne­pa­tik­tų tai, kad Lie­tu­vą val­dy­tų įta­ria­mie­ji bau­džia­mo­jo­je by­lo­je.

„Jei­gu liau­džiai pa­ti­ko, ką da­bar pa­da­ry­si. Dar­bo par­ti­jos ly­de­ris – ge­ro lie­žu­vio spe­cia­lis­tas. Gal to­dėl jis ir pa­tin­ka žmo­nėms? Bet gal jūs ge­riau pa­klaus­kit ma­no kai­my­nės pre­zi­den­tie­nės“, – lyg juo­kais, lyg rim­tai sa­ko po­nas Al­gir­das.

Bel­džia­mės į kai­my­nės du­ris.

„Taip, aš Bra­zaus­kie­nė, tik ne Kris­ti­na, o Va­len­ti­na“, – juo­kia­si kai­my­no „pre­zi­den­tie­ne“ pa­va­din­ta mo­te­ris.

Eu­fo­ri­ja praei­na

Trem­ti­nė V. Bra­zaus­kie­nė bal­sa­vo už so­cial­de­mok­ra­tus.

„Vien to­dėl, kad bū­tent so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja sa­vo val­dy­mo lai­kais pri­dė­jo bent 200 li­tų prie pen­si­jos už trem­ties me­tus. O vi­si ki­ti tik atė­mė, tik ma­ži­no, tik skur­di­no“, – sa­vo pa­si­rin­ki­mą mo­ty­vuo­ja Va­len­ti­na.

Mo­te­ris ti­ki­na nie­ko ge­ro ne­si­ti­kin­ti iš nau­jai iš­rink­tos val­džios, nes tu­ri gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties.

V. Bra­zaus­kie­nė skai­čiuo­ja: „Atė­jo so­vie­tai, iš­grū­do į Si­bi­rą, nors bu­vau vos dve­jų me­tų vai­kas. Grį­žom į tė­vy­nę, bet oriai gy­ven­ti ne­lei­do. Par­duo­tu­vė­se lais­vai ga­lė­jai gau­ti tik ka­no­pų ir kar­vių lū­pų, iš ku­rių žmo­nės vir­da­vo šal­tie­ną. At­gi­mi­mo eu­fo­ri­ja emo­ciš­kai bu­vo di­din­ga, bet kas iš to išė­jo? Di­džio­ji da­lis žmo­nių ne­pra­dė­jo gy­ven­ti ge­riau, tur­tin­giau“.

Rita ŽADEIKYTĖ