Kitąmet Lietuvoje driokstelės grandiozinis privatizavimo sandoris. Koks – težino tik Vyriausybės vadovas ir artimiausia jo aplinka. Mat premjeras Andrius Kubilius užsibrėžęs 2011 metais iš valstybės turto privatizavimo gauti apie 400 mln. litų. Kokį aukso gabalą pardavus tikimasi tokios milžiniškos sumos, nenutuokia nei jo partijos kolegos, nei opozicija, nei Privatizavimo komisijos pirmininkas.
Ką parduos, neišduoda
Seimui svarstyti pateiktoje 2011 m. Privatizavimo fondo ir Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų sąmatoje numatytos pajamos kartu su dabartiniu lėšų likučiu – 170,3 mln. litų. Tačiau A.Kubilius neseniai pareiškė, kad privatizavus valstybės turtą tikimasi net iki 400 mln. litų. Esą lėšų turėtų užtekti ir atsiskaityti su nuskriaustais teisėjais, kurie prisiteisė sau grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir su apiplėštais pensininkais.
Tačiau numatomų gauti ir išdalyti šimtų milijonų šaltinį premjeras paslaptingai nutyli.
Privatizavimo komisijos pirmininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. Romualdas Ginevičius „Respublikai“ prisipažino nė nenumanąs, koks parduotas valstybės turtas galėtų ją praturtinti net 400 mln. litų. Mat naujos privatizavimo programos komisija dar nematė.
„Turbūt premjeras žino, jeigu tokias sumas sako, – svarstė R.Ginevičius. – Ko gero, privatizuoti bus pateikti kažkokie stambesni objektai, nes tie, kuriuos šiuo metu parduoda ar planuoja parduoti Valstybės turto fondas (VTF), yra per smulkūs, kainuoja tik po kelias dešimtis tūkstančių, kartais – apie 300 tūkst. litų, ir labai retai – iki 1,5 mln. litų“.
Išpardavimas – pusvelčiui
Paklaustas, ar tinkamas metas dar likusio valstybės, t.y. visų Lietuvos žmonių, turto, išpardavimui, R.Ginevičius abejojo:
„Jaučiu, kad vis tiek gerai neparduosime. Esame tarp kūjo ir priekalo: iždui reikia pinigų, tai, vadinasi, reikia užmerkti akis ir turtą atiduoti? Na, gal ne pusvelčiui, bet tikrai ne už tiek, kiek būtų galima gauti“.
Anot Privatizavimo komisijos pirmininko, su valstybės turtą administruojančiu VTF ir iki šiol dažniausiai kertamasi dėl valstybei ne itin palankių pardavimo sąlygų.
„Sakome, kad reikia bandyti parduoti brangiau, o VTF suinteresuotas tą turtą parduoti bet kokia kaina, nes jų gyvavimas priklauso nuo to, kiek jie parduoda, – dėstė R.Ginevičius. – Kita vertus, galima suprasti ir juos, mat turto administravimas kainuoja didelius pinigus – apsauga, o žiemos sezono metu dažnai ir šildymas“.
Nei šeimininko, nei proto
Profesorių neretai stebina ir turto pardavimo neracionalumas, kai, jo nanymu, galima jį panaudoti žmonių reikmėms.
„Viename miestelyje butus tiesiog už „ačiū“ norėjo atiduoti. Klausiu, kaip tai suprasti – socialinė įtampa didžiulė, žmonės neturi kur gyventi, o jie atsikrato butų, ir dar pusvelčiui. Ar neteks paskui prašyti milijonų socialinių būstų statybai? Komisija prašymą atmetė, bet VTF susisiekė su savivaldybe, ir ši paaiškino, kad tie butai niekam nereikalingi, – šeimininkiško požiūrio pasigedo R.Ginevičius. – Juk tas nereikalingas turtas – visuomenės, o jo atsikratoma už kelis šimtus litų. Ranka nekyla pritarti tokiam privatizavimui...“
Profesorių stebina ir tai, kad valstybė pardavinėja pusvelčiui administracines patalpas, o valstybinės įstaigos sau kontoras nuomojasi ir moka labai brangiai. Visų mūsų pinigais.
Parduodamų įmonių – vienetai
Į VTF privatizavimo objektų sąrašą šiuo metu yra įtrauktas 2231 dar neprivatizuotas objektas, iš kurių 832 nuosavybės teise priklauso valstybei, likusieji – savivaldybėms.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo paskelbtos 758 objektų privatizavimo programos: 324 valstybinės ir 434 savivaldybių nuosavybės.
Pasak VTF Privatizavimo skyriaus viršininko Stasio Overlingo, per šį laikotarpį buvo privatizuotas 331 objektas. Už 123 valstybės turto objektus gauta 22,28 mln. litų, už savivaldybių – 50,38 mln. litų.
„Šiuo metu susidomėjimas privatizuojamais objektais yra padidėjęs, palyginti su praėjusių metų pabaiga. Tačiau privatizuojama maždaug pusė parduoti pateiktų objektų. Dažniausiai parduodamas nekilnojamasis turtas. Parduodamų įmonių akcijų paketų Privatizavimo objektų sąraše likę mažai“, – komentavo S.Overlingas.
400 milijonų – per daug
Iš kokio valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo ketinama surinkti 400 mln. litų – 17 kartų daugiau nei šiais metais – paslaptis ir premjero partijos kolegai, Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos seniūnui Jurgiui Razmai.
„Linkėčiau energingiau pardavinėti tą turtą, kuris dabar yra privatizavimo sąraše, – sakė Seimo narys, bet nesiėmė spręsti, kiek valstybė gautų iš ten užsilikusių smulkių objektų, nekilnojamojo turto. – Nespėliosiu, ar 100, ar 200, bet 400 milijonų, man atrodo, būtų per daug“.
Įtaria klastą
Seimo Audito komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė mano, kad pastaruoju metu VTF privatizuojamas valstybės turtas yra „beveik nelikvidus“. Pasak jos, Lietuvoje jau nebelikę tokio turto, kurį pardavus per metus būtų gauta 400 mln. litų.
„Vienintelės, kas dar likę, tai valstybės įmonės, – įvardija galimą pajamų šaltinį L.Graužinienė. – Jei valdantieji planuoja pardavinėti oro uostus, geležinkelius ar kažkurią jūrų uosto įmonę, tai galbūt ir realu, kad gali įplaukti tie milijonai“.
Optimistiniai A.Kubiliaus pareiškimai Seimo narei kelia didelį įtarimą, kad su visuomenės turtu gali būti pasielgta labai neatsakingai. Kitaip esą argi būtų toks slapukavimas, kai su Vyriausybės planais negali susipažinti netgi tie parlamentarai, kurie turi teisę dirbti su absoliučiai visa informacija, taip pat ir slapta.
„Parlamentui ši informacija turi būti pasiekiama, – įsitikinusi L.Graužinienė. – Aišku, būna, kai konfidencialumo laikomasi dėl komercinių tikslų, pavyzdžiui, norint gauti geresnę kainą. Bet aš manau, kad kažkas daugiau tokius dalykus valstybėje turi žinoti, ne tik vienas premjeras arba jo patarėjas“.
Danas Arlauskas, Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius:
Investuotojo pradžiamokslis sako, kad pirkti reikia, kai kaina kritusi. Vadinasi, parduoti nekilnojamąjį turtą – ne geriausias laikas. Reikia labai atidžiai žiūrėti, ar atneš visuomenei naudos strateginių įmonių, ypač energetikos, pardavimas. Jau ne kartą yra buvę, kai visuomenei aiškinama, kad siekiama didesnio efektyvumo, konkurencijos ir t.t. O paskui pasirodo, kad privatizuotos įmonės teikiamos paslaugos žmonėms pabrangsta.
Privatizavimas gali būti ir surežisuotas, kai labai aiškiai žinoma, kas privatizuos. Atsiranda aplink ministrus ir aplink premjerą tokių patarėjų, kurie, veikiami oligarchinių struktūrų, patylomis įkalbinėja: žiūrėkite, gautume milijardą ir išspręstume visas problemas. Tai iš tiesų yra labai pavojinga. Mano galva, ir premjerui, ir ministrams labai sudėtinga atsirinkti, ar tie patarimai yra nuoširdūs, pamatuoti, ar teikiami veikiant lobistinėms grupuotėms.
Alia ZINKUVIENĖ
