„Geopolitinė situacija diktuoja savo taisykles. (...) Svarbu pamatyti, kaip į tai gali reaguoti mūsų visuomenė“, – antradienį teigė tyrimo rezultatus pristatęs VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Mindaugas Degutis.
Tyrimo metu buvo nagrinėjama, kaip ir kokiais neginkluotais būdais gyventojai reaguotų į grėsmes.
Potencialo yra, bet trūksta institucinio įgyvendinimo
Apie dešimtadalį (8,7 proc.) Lietuvos gyventojų teigia, kad valstybei susidūrus su stichijos, pandemijos ar agresorės šalies sukelta krize, jie tikrai savo noru prisidėtų prie situacijos suvaldymo veiksmų. Dar beveik 44 proc. teigia, kad greičiau taip, nei ne. Mokslininko teigimu, tai, kad beveik dešimtadalis yra nusiteikę aktyviai įsitraukti į tokią veiklą yra geras rezultatas.
„Vertinant šį skaičių, net jeigu ateitų viso labo 10 proc. nuo visos populiacijos, tai vis tiek būtų didžiulis skaičius. Daugiau nei 200 tūkst. žmonių turi labai didelę masę“, – sakė M. Degutis.
Apie 15 proc. atsakė, kad greičiau neprisidėtų prie krizinių situacijų suvaldymo. Dar 15 proc. sako, kad tikrai neprisidėtų.
Anot jo, potencialo visuomenėje yra, tačiau problema kyla, kaip tuos ketinimus suvaldyti ir padaryti veiklą prasmingą. Pagal tyrimo rezultatus, dauguma ketinančių savanoriauti labiausiai linkę tai daryti individualiai (34 proc.) arba su šeima, draugais, kaimynais (33 proc.).
Tačiau tik maždaug kas dešimtas (11 proc.) prisidėtų prie nevyriausybinių organizacijų veiklos, panašiai tiek pat – prie valstybinių institucijų (8 proc.) arba darbovietės veiklos (10 proc.).
„To institucinio įsitraukimo formų arba nematome, arba nežinome apie jas, arba jų nėra galbūt pasiūlos tokios, kad visuomenės aiškiai suprastų, jog čia yra kelias, kuriuo galiu eiti“, – tęsė jis.
„Turbūt apie tai daugiau reikia komunikuoti, kurti tokias formas, kad tie, kurie nori to prisidėjimo, žinotų apie tai ir turėtų supratimą, kaip tai galima padaryti. Sunku įsivaizduoti turbūt, kad individualiomis pastangomis ar tarpasmeniniu lygmeniu būtų galima iš tikrųjų labai daug koordinuotai ir prasmingai nuveikti tose krizinėse situacijose. Be jokios abejonės, kad tas institucionalizavimas ir veikimas per organizuotą būdą bus reikalingas, jeigu tos situacijos kiltų", – kalbėjo M. Degutis.
Turintys patirties savanorystėje būtų labiau linkę prisidėti prie situacijų valdymo
Pasak M. Degučio, turima savanoriavimo patirtis valstybei tvarkantis su COVID pandemija ar Baltarusijos režimo sukelta neteisėtų migrantų krize daro labai stiprią įtaką ateities ketinimams. Tokios patirties turi 25 proc. šalies gyventojų.
„Aišku, tos situacijos nebuvo tokios, kurios reikalavo „prisidėk arba mirk“, nebuvo tos situacijos tokios, kad būtų aiškus supratimas, kad be manęs pražus valstybė, pražus visuomenė, kad ta pagalba reikalinga. Tai jeigu situacija būtų tikrai kitokia ir rimtesnė, tų prisidedančiųjų būtų daugiau“, – kalbėjo M. Degutis.
Atlikto tyrimo duomenys todo, kad iš prisidėjusių prie savanoriškų veiklų anksčiau, 83 proc. tai ketintų daryti ir toliau, o iš tokios patirties neturinčiųjų, 45 proc. ryžtųsi valdyti krizes ateityje.
Prie krizių suvaldymo daug dažniau prisidėtų ir aktyviai į įvairias organizacijas įsitraukusieji: tarp tų, kurie per paskutiniuosius metus neveikė jokiose organizacijose, teigiančių, jog savanoriautų krizinėse situacijose – 32 proc., tarp įsitraukusių į vieną organizaciją – 45 proc., o tarp įsitraukusiųjų į tris ar daugiau organizacijų – 66 proc.
Tų, kurie prisidėtų prie savanoriškos veiklos, pilietinės galios indeksas yra reikšmingai didesnis (48,9 balo tarp „tikrai“ ketinančių prisidėti, 42,6 balo tarp labiau linkusių prisidėti).
Didžioji dauguma tų, kurie norėtų prisidėti prie savanoriškų veiklų krizės atveju, teigia kad galėtų rūpintis humanitarine (maisto, vandens tiekimas) pagalba (84 proc. prisidėtų ar galbūt prisidėtų), gyventojų informavimu (78 proc.), priemonių gamyba (69 proc.). Mažiausiai būtų prisidedančių prie tarptautinės pagalbos organizavimo (27 proc.), psichologinės (34 proc.) ar medicininės (36 proc.) pagalbos teikimo/organizavimo.
„Dauguma žmonių turbūt įsivaizduoja, kad jie gali daryti santykinai paprastas, nereikalaujančias nei kažkokių įgūdžių, nei resursų, veiklas“, – kalbėjo M. Degutis.
Kuo sudėtingesnė veikla, tuo mažiau žmonės galvoja galintys tai daryti. Kaip teigė M. Degutis, kai kurie dalykai natūraliai reikalauja kompetencijos.
Aktyviau prie krizinių situacijų prisidėtų aukštąjį išsilavinimą, didesnes pajamas gaunantys asmenys. Taip pat – jaunesnio amžiaus gyventojai.
Pilietinės galios indeksas rodo, kaip kinta visuomenės dėmesys
Pilietinės galios indekso tyrimai yra grįsti reprezentatyviomis Lietuvos visuomenės apklausomis. Tokią apklausą 2024 m. tyrimui atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „VILMORUS“, 2024 metų lapkričio mėn. 7 d. – 16 d. „akivaizdinio“ interviu metu apklausęs 1000 Lietuvos gyventojų (18-75 metų). Analizuojant, visuomenės apklausos duomenys papildomai persverti pagal lytį ir amžių.
Lietuvos pilietinės galios indeksą pagal mokslininkų docentų Rūtos Žiliukaitės, Mindaugo Degučio ir profesorės Ainės Ramonaitės parengtą metodiką Pilietinės visuomenės institutas matuoja nuo 2007 metų.
Pilietinės galios indeksas (PGI) parodo, koks yra koks yra ir kaip kinta visuomenės domėjimasis viešaisiais reikalais, pilietinis dalyvavimas bei pilietinio dalyvavimo potencialas, gyventojų požiūris į turimas pilietines galias bei socialinės aplinkos palankumo pilietinei veiklai vertinimas.
2024 m. Pilietinės galios indekso tyrimą finansavo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
