Antradienį vykstančioje konservatorių spaudos konferencijoje „Nauji vėjai“ pranešėjas V. Bartninkas pristatė pranešimą „Kaip parengti valstybę ateities iššūkiams?“.
Didžiausias paradoksas, anot V. Bartininko, yra tas, kad TS-LKD daugiausiai ir intensyviausiai kalba apie ateitį lietuviškų politinių diskusijų lauke, nors įprasta, kad konservatyvizmą atstovaujanti partija turi atstovauti tradicijas ir svarstyti apie jų išsaugojimo poreikį.
Pranešėjas neabejoja, kad tai susiję su personalijomis: „Ir aš neabejotinai turiu buvusį premjerą Andrių Kubilių, kuris buvo ir yra išskirtinis politikas savo domėjimusi inovacijomis, idėjų apykaita ir svarstymu, kurie iš globalių kaitos procesų Lietuvai yra aktualiausi“, – pabrėžė jis.
Prisiminė Kubiliaus tikslą: „Lietuva 2030“
V. Bartninkas spaudos konferencijoje priminė buvusio premjero A. Kubiliaus tikslą, kuris buvo pradėtas 2012 metais – „Lietuva 2030“.
Tuo metu valstybės lygmeniu buvo iškeltas uždavinys – diegti sumanumą valdymo, ekonomikos, srityse. Žmogaus lygmeniu buvo siekiama transformuoti Lietuvos gyventojus į atsakingus, kūrybingus ir atvirus žmones.
Pasak eksperto, šios strategijos įgyvendinimas greitai tapo ne tik konservatorių, bet ir visos Lietuvos siekiu, todėl buvo greitai priimta ir labai palankiai vertinama ekspertų bei įvairių politinių jėgų.
Tačiau išanalizavus ją buvo galima suprasti, kad ši vizija be aiškaus tikslo, aiškaus ateities matymo. Ir tuomet liko pagrindinis tikslas – radikalus adaptyvumo santykis su bet kokia ateitimi.
„Tiesą sakant, reikia pasakyti, kad šita vizija, suprantant, kad iš esmės tas dokumentas nebėra funkcionalus ir nebėra veikiantis, galima sakyti, kad ta vizija yra kapituliavusi, pagal ją valstybė nebegyvena, o užsibrėžti rezultatai ne tik, kad nebus pasiekti, bet ir priešingai.
Vidinis tyrimo dokumentas rodo, kad daugelyje minėtų reitingų Lietuva savo pozicijų nepagerino. Galima būtų išskirti daug priežasčių, kas buvo blogai, kodėl didelė graži vizija, ties kuria dirbo ne tik politikai, bet ir plačioji visuomenė, buvo neįgyvendinta“, – sakė V. Bartininkas.
Vizija sugriuvo
Kaip pirmą priežastį, dėl kurio vizija sugriuvo, jis nurodo iškeltą depolitizuotą tikslą: „Sumanumo ir panašių vertybių įgyvendinimo siekį. Tikslas yra abstraktus, vertybiškai neįpareigojantis ir neutralus. Ir man atrodo, kad tai nėra savarankiškas mąstymo apie ateitį išdava, o veikiau ženklas, kad vadovaujantis socialinių mokslo klišėmis, kuriant strategiją.
Pakanka iš esmės palyginti bent kelių Vakarų valstybių ateities strategijas, kad matytume šią tendenciją, kad strategijos tikslai tinka tiek Lietuvos, tiek Kanados gyventojams. <…> Problema yra ta, kad numatyta Lietuvos ateitis nekyla iš specifinės lietuviškos dabarties apmąstymų ir tai yra tik kitų valstybių ateities imitacija“, – pastebėjo pranešėjas.
Antra problema, kurią įvardija V. Bartninkas – mąstymas reitingais, kuris leidžia išsimatuoti įsivaizduojamus parametrus ir palyginti savo rezultatus su kitomis šalimis. Jis taip pat patogus stebėti, ar tas pokytis vyksta.
„O tai reiškia, kad lengva atpažinti, ar atliekamos veiklos padeda pasiekti tikslą. Tačiau pasirinkti reitingai, tokie kaip globalizacijos demokratijos ir panašiai, verčia klausti, ar galime mes išvis išmatuoti tas vertybes tokių reitingų pagalba?
Apskritai, argi reitingai gali išmatuoti vertybių įgyvendinimo siekį? Kai mes siekiame, kad žmonės kūrybingi, ar egzistuoja bent vienas reitingas šiame pasaulyje, kuris leis mums tai išmatuoti?
Problema, kurią pastebėjome savi tyrime, kad esama didelis atotrūkis tarp bendrųjų tikslų ir jų matavimo priemonių“, – pasakojo jis.
Neturime Lietuvą vienijančio tikslo?
Kalbėdamas apie tai, kas laukia ateityje, pranešėjas teigė, kad bendro valstybę vienijančio tikslo Lietuvoje neturime.
„Ir man atrodo, kad tai nėra susiję su viešojoje erdvėje dažnai linksniuojamu „idėjų badu“, strateginio mąstymo ar politinės lyderystės stoka.
Net ir „Lietuva 2030“ yra tam tikro mūsų pasimetimo rezultatas, o ne priežastis. Klausimų, kurie potencialiai turėtų būti svarbūs mūsų valstybės gyvybingumui ir pasiruošimui ateities iššūkiams yra daugiau nei pakankamai.
Esama nebaigtų socialinio teisingumo klausimų, kurie verčia apsispręsti, kiek smarkiai ateityje valstybė ateityje įsipareigos užtikrinti nemokamas viešąsias paslaugas, o kartu išspręsti su tuo susijusius kokybės ir mokesčių problemas, ką premjerė ne kartą buvo minėjusi per prezidento ar Seimo rinkimus“, – dėstė jis.
Jo pastebėjimu, senstanti visuomenė ir mažėjantis gyventojų skaičius verčia pradėti planuoti, kokiai emigracijai šalis teiks prioritetą: „Dalykas, apie kurį yra tabu kalbėti Lietuvoje“, – pridūrė.
Gausėjantis gyventojų skaičius didžiuosiuose šalies miestuose, pasak jo, verčia susimąstyti ne apie dvi egzistuojančias Lietuvas, nes tai jau yra praeitis, bet apie tai, kaip mes ateityje turėsime keisti didžiųjų miestų planavimą, kad ateityje jų neištiktų infrastruktūrinės pinklės, kokios būdingos Pietų ar Rytų valstybėms.
„Vietoje aiškios vizijos, vietoje projekto, kurio mes siekiame, turime neįkvepiančią, jau dabar galima sakyti – nepavykusią strategiją. Todėl šiandien vėl reikia kelti ateities vizijos klausimą“, – antradienį spaudos konferencijoje pažymėjo pranešėjas.
Nurodo tris principus
V. Bartininkas pabrėžė, kad dabar TS-LKD partija bandydama užsibrėžti naujus ateities tikslus turi vadovautis ir naujais principais, kurių laikantis sugebėtų nepatekti į strateginio mąstymo duobę, į kurią pateko projektas „Lietuva 2030“. Jis išskyrė kelis konservatyvaus mąstymo principus.
Pirmas principas – nepamiršti, kad vertybės nėra neutralios, jos verčia įsipareigoti ir konkuruoti su kitomis valstybėmis bei veikėjais, kurie jomis vadovaujasi.
„Klasikinis pavyzdys – didesnis ekonominis siekis reiškia didesnę lygybę ir priešingai. Net ir pažangos sąvoka nėra neutrali, nes skirtingos ideologijos kelia skirtingus uždavinius. Ten, kur vieni mato progresą – kiti jo nemato“, – pabrėžė pranešėjas.
Jo teigimu, TS-LKD turi prisiminti savo atsargumą, kurį turėtų neštis kartu su ateinančiais ateities projektais ir kritiškai vertinti, apie kokį progresą eina kalba, todėl renkantis ateitį reikia nuspręsti, kokios vertybėmis jį bus grįsta.
Antras principas – ateitis nėra būti determinuota, ji – laisvės ir kūrybos erdvė.
„Mes renkamės ateitį, kas yra ir mūsų laisv ir kartu, kas yra ir bus pasirinkta stambesnių procesų, kurių esame dalis. Pasirinkimo momentas yra svarbesnis, nes jis liudija, kad mes neiname tik į vieną ateities variantą.
Kitaip negu įprasta manyti, ateitis nėra vienkryptė. Nėra vienos ateities, nepaisant to, kad kažkokios mados tarsi ir numato, kad visi eina į tą pačią pusę. Prieš mus esančių ateities galimybių yra gausybė ir man atrodo, kad strateginiu lygmeniu būtina apie jas kalbėti “, – toliau dėstė jis.
Kaip tinkamą strategiją jis nurodo tą, kuri neužprogramuoja valstybės vienai ateičiai, išlikimui vienoje ar kitoje reitingų vietoje, nes tokios ateitys galis greitai suirti ištikus tokiems reiškiniams kaip pandemija.
Trečias principas – kelionei į ateitį reikia ne tik vizijos, bet poetinio matmens.
„Dabartinė vizija primena šaldytuvo instrukciją, todėl nenuostabu, kad ji nugulė ministerijų stalčiuose ir nesudomino visuomenės“, – teigė pranešėjas.
Dominuojančios idėjos visada buvo konservatyvios?
Viena iš svarbiausių konservatyvios veiklos užduočių, pasak V. Bartninko, tapo pašalinti sovietinę politinę tradiciją ir atkurti buvusią valstybingumo tradiciją.
„Esminis siekis tapo atkurti tuos valstybingumą maitinančius klodus, kurie buvo mūsų buvusios valstybės šaltinis ir galėtų tapti valstybės pamatu. Tokiu būdu atkūrimas ir žvelgimas į ateitį iš esmės pradėjo reikšti sugrįžimą į Vakarų valstybių šeimą: supanašėjimu su Vakarų politine sistema, jos vertybėmis ir gyvenimo būdu.
Ir tad vienintelis protingas sugrįžimas tegalėjo tapti siekiu prisivyti Vakarus, pasiekti išsivystymo lygmenį, kuris būdingas šių dienų Vakarų valstybėms“, – sakė V. Bartninkas.
Todėl TS-LKD šios šalys, anot jo, tapo savotiška kelrodės žvaigžde, o pati ateitis – kategorija, kad ateis laikas, kai šalis praras tam tikras ydingas savybes ir įsigys savas.
Pagrindinės idėjos, kurios dominavo Lietuvoje visąlaik, pasak jo, buvo konservatyvios: „Netgi giliai konservatyvios“, – pridūrė jis.
