Taip ir norisi pravirkti, Dieve, Dieve, kam prikėlei numirėlį! Šalta ir įdubus jo krūtinė, prasmegusios ir pajuodusios jo akiduobės, o sąmonė ten, kur nekrikštytos dvasios klajoja. Visais laikais net ir ubagas buvo išdidus – numestos po kojomis duonos nepakeldavo.
O dabar mūsų tautietis nesidrovi grumtis dėl Kėdainių pono mėtomų iš dangaus ledų. Mano tėvas taip ir numirė jų neparagavęs, nors labai magėjo. Ūkininko išdidumas neleido atsistoti su vaikagaliais prie stumdomo balto vežimėlio. O jei kas pamatys... Istorikas E. Gudavičius teigia, jog visa mūsų tauta po penkiasdešimties metų jungo tapo baudžiauninke, neturinčia savigarbos. Šita tauta „pokštų nesupranta“, ji lengvai patiki kvailais pažadais ir pigiomis dovanėlėmis. Ką tauta, tarybinės ekonomikos profesorė ministrė lygintuvo dėžutėje atsiųstas blėkeles tikromis laiko ir didžiuojasi. Na, į pokštą reikėjo atsakyti pokštu – nupirkti lygintuvą ir vietoj atsakymo nusiųsti... Reikėjo išlaikyti bent kunigaikščio išdidumą, jei ne protą. O „kunigaikštienė“ reikalavo pagarsinusių žurnalistų atsiprašymų. Na, kokių atsiprašymų? Reikia tiktai padėkoti žurnalistams, kad dar kartą priminė tautai, kas jai vadovauja. Mūsų istorijoje jau buvo precedentų, kai išdavikams Rusija suteikdavo titulus ir apdovanodavo pinigais... Šiurpas nukrato prisimenant prezidento rinkimus... Politologai dažnai bando pasergėti tautą, bet kas jų klauso? Nemoka kalbėti ir tie, kurie dar turi šiokį tokį autoritetą. Priminsiu senovę:
„Žiūrėkite, kad rinktumėt į teismus bei tribunolus ne tiktai gerus, nuodugniai mūsų teisę žinančius, bet ir dievobaimingus bei dorovingus žmones, kurie nesavanaudiškai ir ne artimojo skriaudai, ne savo gobšumui patenkinti ir dovanų gauti, teisę klastoti, o tiesiu keliu eidami, šventos teisybės ir tiesos sargyboje stovėtų ir tą laisvę, kuria visi džiaugiamės, mums nepaliestą išsaugotų... Tačiau to maža, jei žmogus, apsisaugojęs nuo išorinio priešo, būtų priverstas kentėti nuo savųjų prispaudėjų“ (vicekanclerio Leono Sapiegos oracija Lietuvos Seime, pristatant Statutą 1588 m.).
Kas dar gali pasakyti tokią oraciją, kad pasimetusi tauta prisiklausytų? Ar dar liko nesugriautų autoritetų? Asmenybių tarytum nebėra. Yra likusi vienintelė griaunama, bet nesugriauta institucija, kuria žmonės dar pasitiki – BAŽNYČIA.
