Šių metų liepos 9–11 d. Vašingtone įvyks 75-asis NATO viršūnių susitikimas. Pasak ekspertų, ši proga – ypatinga, mat NATO yra viena iš nedaugelio organizacijų, gyvuojančių taip ilgai ir sėkmingai.
„Iš tikrųjų tai organizacija, kuri parodė savo galimybes. 75 metus Europos žemyne nebuvo karo, tai yra didžiulis nuopelnas“, – sako Lietuvos ambasadorius prie NATO Deividas Matulionis.
„Vidutiniškai suskaičiuota, kad mediana tokių kolektyvinio saugumo organizacijų gyvavimo yra maždaug 15–17 metų. Tad NATO iš esmės perrašo pasaulio saugumo politikos istoriją gerąja prasme, nes užtikrina saugumą ir stabilumą NATO narėms“, – antrina politologas, Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala.
Vis tik viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų, esą šis NATO lyderių suvažiavimas šventiniu taps būtent dėl jubiliejinės sukakties, o ne sprendimų. Anksčiau premjerė Ingrida Šimonytė kalbėjo, kad minint 75-asias NATO metines greičiausiai nebus priimti realūs, ambicingi sprendimai, o krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas tvirtino, jog Vašingtone sunku tikėtis gerų žinių dėl Ukrainos.
Tam, kad NATO viršūnių susitikimas netaptų nenutiktų, šią liepą Aljansas turėtų priimti sprendimus, kurie leistų pasistūmėti į priekį, atsispiriant nuo to, kas buvo sutarta pernai per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, sako L. Kojala.
„Dabartinis kontekstas, Rusijos agresija prieš Ukrainą, ne iki galo efektyvus Vakarų atsakas į tai, dilemos, ar Ukrainai pavyks šiemet pasiekti bent šiokį tokį progresą, o galbūt atvirkščiai – agresoriaus pajėgos judės į priekį, rodo, kad vien švęsti nepakanka. Reikalingi konkretūs apibrėžti sprendimai.
Svarbiausia, kad tai nebūtų tik šventė ir konstatavimas tų sprendimų, kurie jau buvo praėjusiais metais priimti Vilniuje. Jie buvo istoriniai, labai svarbūs, ilgalaikiai, bet jie yra tam tikra prasme tarpiniai ir juos reikia nuolatos pildyti. Tam ir yra organizuojami NATO viršūnių susitikimai, kur suvažiuoja visi lyderiai, nes būtent jie turi visus svertus priimti tai, kas įprastu darbo metu ambasadorių ar net ministrų lygmenyje nebūtinai gali būti sutariama“, – tikina politologas.
Svarbiausias klausimas – Ukraina
Pasak eskpertų, NATO viršūnių susitikime Vašingtone bus aptariami visam Aljansui aktualūs saugumo klausimai, tačiau dėmesio centre neabejotinai bus Ukraina.
„Manau, kad svarbiausias klausimas, pagal kurį bus matuojama temperatūra, ar Vašingtono viršūnių susitikimas yra geras ar ne, yra Ukraina. Kokie tie sprendimai bus, priklausys nuo valstybių narių politinės valios“, – sako D. Matulionis.
Anot ambasadoriaus, norima, kad dar iki susitikimo Vašingtone į Ukrainą pajudėtų didesni kiekiai karinės paramos, ypač oro gynybos sistemų ir naikintuvų F-16, kurie gali būti naudojami ir oro gynybai, ir fronte.
Taip pat mąstoma apie ilgalaikį finansinį įsipareigojimą remti Ukrainą, sako D. Matulionis.
Tačiau vienas iš svarbiausių klausimų – ar Vašingtone Ukraina bus pakviesta į NATO. Ir D. Matulionis, ir L. Kojala tvirtina, kad tikėtis būtent tokio sprendimo sunku, bet svarbu, kad būtų pasiekti praktiniai susitarimai, kaip antai dėl paramos Ukrainai.
„Ar Ukraina bus pakviesta į NATO, šiandien klausimas yra labai sudėtingas, nes nuomonės labai skiriasi. Greičiausiai tiesioginio kvietimo mes tikrai negalėsime sulaukti, bet turėtume kalbėti apie sprendimą, kuris turėtų judėti toliau nei praėjusiais metais priimtas Vilniuje ir suteiktų daugiau optimizmo pačiai Ukrainai, kariams, kovojantiems fronte“, – teigia D. Matulionis.
„Šiandien neatrodo, kad politiniame lygmenyje gali būti priimti istoriniai sprendimai Ukrainos atžvilgiu. Vilniuje jau buvo pasakyta, kad Ukraina taps NATO nare, tik yra klausimas kada, o ne klausimas ar. Tai, be abejo, labai svarbi žinia Ukrainai, bet manyti, kad šiandien arba artimiausiu metu gali būti pasiektas susitarimas, kad jau dabar Ukraina gali tapti NATO nare – o tam reikia visų 35 valstybių sutarimo – tokia tikimybė egzistuoja, bet ji atrodo gana menka. Todėl labai didelis dėmesys bus skiriamas praktiniams sprendimams ir jų įgyvendinimui, pradedant parama Ukrainai“, – dėsto L. Kojala.
Kas trukdo pakviesti Ukrainą į NATO?
L. Kojalos teigimu, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Ukraina vis dar nepakviesta į NATO, yra politinės valios trūkumas. Mat šiuo metu vienos šalys pritaria Ukrainos narystei NATO, o kitos dvejoja arba akivaizdžiai tam priešinasi, kai pakviesti Ukrainą reikia visų valstybių narių „už“.
„Manau, kad jeigu balsuotume, didžioji dalis šalių ir pritartų Ukrainos pakvietimui, bet, kaip žinome, nepakanka 50+1, reikia visų 35 valstybių konsensuso. Prisiminkime Švediją ir Suomiją: jų narystė atrodė kaip labai paprastas teorinis klausimas, bet net ir jis strigo dėl kelių valstybių kitokios nuomonės“, – primena L. Kojala.
Pasak politologo, dėl Ukrainos kontroversijų kyla gerokai daugiau, bet tai yra esminis klausimas – kaip matytume Ukrainą NATO Aljanse vykstant karui?
„Vyksta didelio intensyvumo karas, jis nėra apibrėžtas labai siauroje teritorijoje, fronto linija yra labai didelė. Rusijos ambicijos toliau tęsti agresiją ir ne tik užimti oficialiai jau aneksuotas keturias administracines teritorijas, bet ir dar daugiau, veikia iki šiol. Vadinasi, NATO, sutikdamas priimti Ukrainą nare, turėtų atsakyti į klausimą, kur prasideda NATO 5-asis straipsnis, ar jis egzistuoja visai Ukrainos teritorijai su 1990 m. sienomis, ar tiktai tai, kurią kontroliuoja Ukraina. Jeigu taip, ar NATO yra pasirengusi šią akimirką siųsti savo karius ir peržengti raudoną liniją, kurią yra paskelbę visi NATO lyderiai, jog mes padėsime Ukrainai, bet patys į karą su Rusija neįsitrauksime“, – dėsto L. Kojala.
„Tad tai yra fundamentali dilema, dėl to klausimas dėl pakvietimo gali skambėti kaip politinis ar techninis, bet iš tikrųjų jis yra strateginis ir ilgalaikis“, – priduria politologas.
Kiti NATO viršūnių susitikimo klausimai: dėmesys Aljanso gynybai
Be Ukrainos NATO viršūnių susitikimė Vašingtone bus ir daugiau svarbių klausimų. Vienas iš jų – atgrasymo ir Aljanso gynybos stiprinimas.
„Čia irgi yra labai daug uždavinių ir tai ne mažiau svarbus, kažkuria prasme gal net dar svarbesnis, klausimas“, – tvirtina D. Matulionis.
Nuo NATO neatsiejamas prioritetas – regioniniai gynybos planai, kuriems realizuoti vis dar trūksta NATO šalių gynybos pajėgumų.
„Tam reikalingas visų šalių indėlis ir tą indėlį generuoti praktiškai (turiu omenyje, karius, techniką, logistinę grandinę) yra pakankamai sunku“, – pažymi L. Kojala.
Taip pat tikimasi priimti sprendimus dėl gynybos finansavimo didinimo kai kuriose NATO šalyse. Pernai Vilniuje nuspręsta, kad minimali gynybos finansavimo riba turi būti 2 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). 20 valstybių narių jau skiria gynybai 2 proc. arba daugiau, bet 12 valtybių šios ribos vis dar nėra pasiekusios.
Kartu su gynybos finansavimo didinimu bus sprendžiama, kaip atstatysime nuo Šaltojo karo laikų nuslopintą karinę pramonę.
„[Tai] irgi ne mažiau svarbu, nes sandėliuose priemonių ir amunicijos yra, bet tiekiant paramą Ukrainai reikia ir patiems, todėl gynybos pramonė taps vienu iš svarbesnių prioritetų“, – teigia D. Matulionis.
Azijos prieskonis Vašingtone
Pasak L. Kojalos, jubiliejiniame NATO viršūnių susitikime svarbi bus ir Azijos dimensija, mat Aljanso lyderių suvažiavimuose dalyvauja keturių rytuose esančių valstybių vadovai.
„Žinome, kad yra keturios partnerės, su kuriomis NATO bendradarbiauja ir jų lyderiai taip pat vyksta į viršūnių susitikimą. Jie buvo ir Vilniuje, ir Madride, bus ir Vašingtone. Tai Japonija, Australija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija“, – sako politologas.
Dar viena tema – Kinija ir jos keliamos grėsmės. Šie klausimai, anot L. Kojalos, bus itin svarbūs JAV. Juolab kad NATO viršūnių susitikimas Vašingtone vyks prieš pat JAV prezidento rinkimus, todėl perrinkimo siekiantis šalies vadovas Joe Bidenas sieks parodyti lyderystę.
„Akivaizdu, kad Kinijos tema JAV yra prioritetas, nes Kinija kelia vis daugiau iššūkių ir nors nėra įvardijama kaip tiesioginė grėsmė NATO aljansui taip, kaip įvardijama Rusija, akivaizdu, kad ilgalaikėje perspektyvoje NATO turės rasti atsakymą į klausimą, kaip spręsti dilemas, susijusias su Kinija“, – komentuoja L. Kojala.
Oficialiai NATO dokumentuose įvardijamos dvi grėsmės – Rusija ir terorizmas. Kinija traktuojama ne kaip reali grėsmė Aljansui, o rizika. Vis dėlto diplomatai sutaria, kad Kinijos karinės jėgos panaudojimo lygis yra aukštesnis, t. y. apimantis hibridines, kibernetines atakas, skirtas didinti Kinijos įtaką pasaulyje. Tuo metu Rusijos grėsmė įvardijama kaip žemesnio slenksčio karinės jėgos naudojimas. Kitaip tariant, Rusija orientuojasi į strategines ribas – jai svarbu ne valstybių sienos, o įtakos zonos.
Ambasadorius Deividas Matulionis: Aljanse Baltijos šalis gerbia
Lietuva yra gana jauna NATO narė – neseniai atšventėme narystės Aljanse 20-metį. Nepaisant to, mūsų balsas yra girdimas, sako D. Matulionis.
„Kadangi mes esame šalis, kuri tiesiogiai ribojasi su Rusija ir Baltarusija, į mus įsiklauso. Mes iš tikrųjų turime kartais griežtą poziciją, kartais einame su konsensusu ir neprieštaraujame, bet tiek Lietuvą, tiek kitas Baltijos šalis gerbia, nes jos turi specifinę istorinę patirtį. Tai šalys, kurios neblogai pažįsta Rusiją, žino, ko iš jos tikėtis“, – sako Lietuvos ambasadorius prie NATO.
Lietuva išsiskiria dar vienu aspektu. Kadangi mūsų šalis tiesiogiai ribojasi su Baltarusija, Lietuva, pasak D. Matulionio, yra gana įtakinga Aljanse sprendžiant klausimus dėl Baltarusijos.
„Mūsų žodis dėl Baltarusijos yra labai vertinamas. Realiai Lietuva ir Lenkija formuoja politiką NATO viduje Baltarusijos atžvilgiu. Taigi pagal savo dydį mes atrodome kur kas geriau nei tokio pačio dydžio valstybės, kurioms grėsmės galbūt nėra tokios ryškios“, – sako diplomatas.
„Bet tai yra natūralu. Mes nugaros smegenimis jaučiame grėsmę, todėl turime būti aktyvūs, kad mus girdėtų“, – priduria jis.
