Koktu nuo kalbų apie šalies ūkio lėtėjimą, nedarbo grėsmę, didėjančias kainas, mokesčius ir atitinkamai nebekilsiančius atlyginimus? Daugėja ir, atrodo, nemažės pavyzdžių, įrodančių, kad darbuotojai priversti taikytis prie bet kokių darbo sąlygų.
Regis, menkai uždirbantys žmonės jau sulaukė tokio meto, kai jie, nenorėdami žiūrėti badui į akis, priversti taikytis su bet kokiomis darbdavių keliamomis sąlygomis. Žemesnės grandies darbuotojai prisipažįsta, kad neretai, nors uždirba mažiau nei nuvargsta, daugiau prašyti nebedrįsta. Derybos su darbdaviu dėl geresnių darbo sąlygų, jų nuomone, gali būti bergždžios arba baigtis dar liūdniau - pasiūlymu eiti ieškoti, kur geriau.
Todėl jie ryžtasi tyliai dirbti už minimalų atlyginimą, mokėti už brangstančią elektrą, atkirpti dar didesnę pajamų dalį "Sodrai" ir kitiems mokesčiams, o apie sotesnę buitį tik svajoja. LŽ kalbinti draudimo, pardavimo, gamybos ir transporto srities darbuotojai prisipažino manantys, kad dar pernai atlyginimus kelti, priimti daugiau žmonių žadėję darbdaviai šiandien ir norėdami negalėtų išpildyti savo pažadų.
„Bijau netekti darbo“.
„Mūsų atlyginimai tiesiogiai priklauso nuo darbo rezultatų. Už kiekvieną su klientu sudarytą naują sutartį darbuotojas gauna 7-10 proc. nuo bendrovei pritrauktų lėšų, už senos pratęsimą - 3 procentus. Tačiau kai kuriems darbuotojams ne visada pavyksta įvykdyti užduotį ir gauti minimalų darbo užmokestį. Kai kuriuose skyriuose dviem žmonėms tenka vienas kompiuteris. Darbuotojai priversti dirbti namie, patys apmokėti telefono sąskaitas. Rasti klientą nėra lengva, reikia skambinti, važinėti po miestą, o tai kainuoja pinigus“, - LŽ pasakojo viena „Lietuvos draudimo“ bendrovėje Vilniuje dirbanti draudimo konsultantė. Per pokalbį moteris kelis kartus paprašė jokiu būdu neskelbti jos pavardės. „Bijau netekti darbo“, - paaiškino ji.
„Lietuvos draudimo“ atstovė spaudai Ernesta Dapkienė LŽ pripažino, kad bendrovės darbuotojų, kurie neužsidirba priemokų iki minimalios algos, sumažėjo 10 proc. šių metų sausio-rugsėjo mėnesiais, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai. „Tai rodo, jog dirbama uoliau. Jeigu konsultantas uždirba 1,5 tūkst. litų, jis tiek ir gauna, jei surenka 600 litų, jam mokama minimali alga. Žinoma, kiekvienas verslas linkęs turėti pajamų, kad galėtų išlaikyti ir kitus žmones. Jeigu darbuotojas sėdi kiaurą dieną ir nieko nedaro, natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Minimalus atlygis mokamas bet kokiu atveju. Žmogus turi galvoti - arba jis dirba, arba kitur ieškosi darbo. O jeigu žmogus pats pasirenka dirbti namie, kad būtų patogiau, jis tai ir daro“, - kalbėjo E.Dapkienė.
Nepatinka - išeik
Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad po „Alytaus tekstilės“ bankroto, kai darbo neteko būrys siuvėjų, Dzūkijos sostinėje dabar trūksta šios specialybės darbuotojų. Mat siuvyklose moterys fiziškai sunkiai įvykdo užduotis - vos sukrapšto minimalų atlyginimą, todėl palieka darbovietę, o darbdaviai vėl ieško naujų samdinių.
„Siuvėjos, kurios dirbo „Alytaus tekstilėje“, jau pasklidus kalboms apie bankrotą ėmė ieškoti kitų darboviečių, tarėsi su galimais darbdaviais ir vėliau įsidarbino pas juos. Tačiau užduotys moterims sunkiai įveikiamos, be to, dažnai siūloma dirbti ne visą etatą, pamainomis“, - sakė LŽ pašnekovė, 30 metų dirbusi „Alytaus tekstilėje“. Po įmonės bankroto moteris dėl minėtų priežasčių per ne visus metus pakeitė 3 darbo vietas. Ji pridūrė, kad sunkaus darbo neįveikiančios siuvėjos neina pas darbdavius prašyti didesnio užmokesčio ar sumažinti darbo apimtį, nes toks pokalbis, kaip rodo patirtis, baigiasi be rezultatų arba siūlymu išeiti.
Šiame didėjančio nedarbo mieste, kaip ir kitose šalies vietose, kur žmonės neturi galimybių užsidirbti daugiau nė tų 600 litų, nyksta viltis, kad net vieną po kitos keičiant darbo vietas bus galima pragyventi.
Valdonė Savulionytė
