Skirtingai nuo kairiųjų partijų, dešiniosios bei centro partijos nesusitaria dėl politiko, pajėgaus savo autoritetu užgožti galimus kairiųjų kandidatus. V. Adamkus, K. Bobelis, A. Kubilius, K. Glaveckas, R. Paksas, E. Gentvilas ir, galimas daiktas, dar keli dešinės partijų atstovai gali privesti prie situacijos, kada balsai išsidalys, o kairiųjų atstovas laimės dar pirmajame ture.
Moderniųjų krikščionių demokratų iniciatyva susitarti dėl bendro kandidato priimama labai pasyviai. Pagrindinė priežastis, dėl kurios ši pakankamai pozityvi iniciatyva skandinama abejonėse bei centro ir dešiniųjų priekaištuose vienų kitiems yra ta, kad visose partijose jau yra numatyti ir net paskelbti būsimieji kandidatai į prezidentus.
Potencialūs bei jau paskelbti kandidatai į prezidentus supranta, kad kovoti su milžinišką autoritetą turinčiais A. Brazausku bei A. Paulausku bus labai sunku. Visi supranta, kad didžiausia tikimybė, jei balotiruosis pastarieji du kandidatai, yra ta, jog jie ir išeis į antrąjį turą. Jei dar kandidatuos ir V. Adamkus, tikėtina, kad jis bus trečiasis asmuo, kuris galės tikėtis pereiti į antrąjį turą poroje su vienu iš minėtųjų.
Taigi kitų kandidatų "biznis" šiuose rinkimuose gali būti antrinio plano: per dalyvavimą gauti kitokį politinį pelną - postą už atsisakymą balotiruotis rinkimų turo pabaigoje kokio nors stipresnio kandidato naudai, savireklamą sau bei savo partijai, pasirengimą bei rinkėjų parengimą (pripratinimą prie savęs) būsimiesiems rinkimams į Seimą. Taigi yra begalė priežasčių, liepiančių net nedidelių partijų atstovams kovoti dėl prezidento posto. Kitam gal tik tiek ir tereikia, kad nuvykęs svetur galėtų prisistatyti kaip buvęs kandidatas į prezidentus.
Galime teigiamai vertinti konservatorių siūlymą surengti pirminius rinkimus, kad būtų išsiaiškintas bendras dešiniųjų kandidatas. Tačiau pasaulinė praktika sako, kad ši priemonė labai naudinga partijos viduje siekiant demokratiškai atrinkti tą kandidatą, kuris yra iš tiesų populiariausias partijoje, taip suvaržant partinių viršūnių savivalę darant tokio pobūdžio sprendimus už partinės daugumos nugarų. Bet kad kelios partijos surengtų tokius pirminius rinkimus, mes dar negirdėjome. Čia prapuola galimybė pasireikšti realiai demokratijai, nes laimės ne tas kandidatas, kuris vertesnis posto, bet tas, kurio partija gausesnė. Nereikia didelio gudrumo spėliojant, kokia tai partija, tereikia pasižiūrėti sociologų duomenis apie visuomenės požiūrį į partijas ir reitingai viską pasakys.
O ką galėtų remti visuomenė? Greičiausiai tą, kuriuo patikės ir pajus, kad jis yra ta asmenybė, kuri galės pakeisti jų gyvenimą į gerąją pusę. Asmenybė, kuri turėtų gerą charizmą ir stiprią žiniasklaidos paramą. O dabar visi, net stipriausieji iš galimų kandidatų jau yra išbandyti, žinomi ir kritikuojami. Belieka pasitikėti tais, kurie atrodo ryžtingiau ir yra panašesni į valdžią, prie kurios jau priprasta.
Bėda yra dar ir ta, kad tiek centro, tiek dešiniųjų jėgos yra jau iš anksto susitaikiusios su galimu pralaimėjimu rinkimuose į Lietuvos respublikos prezidentus. Viltis laimėti tuos artėjančius rinkimus siejama tik su atsitiktinumu, kad netikėtai įvyks antrasis turas ir kad antrajame ture rinkėjai staiga susikaups ir balsuos už tą kandidatą, kuris bus kairiųjų oponentas.
Tačiau pasilikime sau intrigos galimybę ir prisiminkime, kad pirmasis Rusijos prezidentas laimėjo rinkimus pusmetį prieš rinkimų datą teturėdamas 5 procentus visuomenės palaikymo.
