Prezidentinė kampanija Lietuvoje tikrai prasidėjo, tačiau vyksta lyg savotiškame pogrindyje. Kas rengiasi balotiruotis ir kas ką rems, iš anksto – gerokai daugiau nei prieš metus – paprastai numanoma JAV ar Vakarų Europoje. Renkami pinigai, partijos ir kandidatai pradeda skaičiuoti reitingus, įvairiausius variantus.
Jei tarp parlamento ir prezidento rinkimų ten tebūtų toks mažas laiko tarpas, kaip dabar bus Lietuvoje, pasirinktą personą keltų kaip vėliavą. Rusijoje visada spėliojama, ką caras skirs įpėdiniu ir dėl to konkuruojama. Lietuva turi kitokią - savitą intrigą. Jos esmė dabar, kaip ir Rusijoje – „audra po antklode“ - kuo ilgiau slėpti ir neprisipažinti. Tik vietoje caro – „grupė(s) draugų“.
Po nepriklausomybės atkūrimo, būta neišbaigtų mėginimų elgtis kažkiek europietiškai – S. Lozoraitis, V. Landsbergis, A. Brazauskas ir „pirmasis“ V. Adamkus buvo remiami aiškių politinių jėgų ir viešai aršiai viena kitai oponuojančios jėgos neišradinėjo jokio bendro Petro.
Jei šiuo metu paklausi partinio lyderio - ką partija remtų, ar net pasiteirausi dėl konkrečios personos, greičiausiai sulauksi mįslingų išsisukinėjimų ir ezopiškų vingrybių. Gal net bus tiesiai pasakyta – „apie tai kalbėti anksti, nes oponentai jį sukompromituos“. Analogiškai elgiasi ir numanomi kandidatai. Tokio pavojaus tikrai esama. Ne todėl, kad nebūtų įmanoma rasti bent dviejų gabesnių ir ne visiškai odiozinių personalijų. Reikalas tas, kad kandidatus aprobuoja ne vakarietiškos partijos ir ne rusiškas caras, o neįsivardinančios „sprendyklos“.
Maskvos ranka
Net ir pačioje pirmojoje kampanijoje, kuri buvo mažiausiai paini ir, takoskyros tarp vakarietiškų bei prorusiškų alternatyvų prasme, pati skaidriausia, neapsiėjo be kandidato, kuris bent dalies visuomenės buvo asocijuojamas su Maskva. Tiesa, pats A.M.Brazauskas sakė nebemanąs, kad „TSKP yra mūsų protas viltis ir sąžinė“, dievagojosi ištikimybe vakarietiškam kursui. Vėliau, jau būdamas išrinktas, žegnojosi kartu su atvykusiu Jonu Pauliumi II-uoju, parašė laišką prašydamasis į NATO.
A. M. Brazausko, kaip prorusiškos alternatyvos, lyg ir neliko, tačiau niekur nedingo nemenka masė žmonių, kurie balsavo už jį, jei ne dėl atviros nostalgijos sovietmečiui, tai bent norėdami keršyti už asmeninius praradimus ir nuoskaudas gerovės ir socialinio statuso srityse.
A. Paulauskas, R. Paksas, K. Prunskienė, o ir daugelis kukliau kampanijose pasirodžiusių kandidatų vėliau mielai, atvirai ar saikingiau, sėmėsi savo stiprybės būtent šiame elektorato segmente. Buvusiam prokurorui, kad laimėtų pasibalnojus šį arkliuką, trūko labai nedaug. Tobulėjant viešųjų ryšių technologijoms ir efektyviau panaudojant su Rusija susijusio verslo pinigus, geriau „prasisuko“ buvęs lakūnas ir jam padėjusi „Almax“.
Tai, ko gero, buvo vienintelis sėkmingas „atviro šturmo“ mėginimas, prie kurio, kaip aiškėja, anuomet rankas prikišo ir vadinamoji „valstybininkų“draugija. Jos egzistavimas, beje, visai neseniai buvo viešai pripažintas vieno iš „pašvęstųjų“ – Mečio Laurinkaus.
Dabartinis strateginis premjero patarėjas tada pats vadino R. Paksą perspektyviu politiku. Strategai tam ir strategai, kad potencialais nesišvaistytų – „Naujoji politika“, V. Adamkaus patarėjas energetikos klausimas – šie du tramplinai, pridėjus minėtus rusiškus pinigėlius ir propagandinį gaudesį, sukūrė keistą situaciją. Šalies vadovu tapo žmogus, kurį išmintingi politikos užkulisių strategai tiesiog iš nieko nulipdė. Tačiau jis, reikia pripažinti, pagal savo itin ribotus sugebėjimus ir supratimą bei jį supusios kompanijos interesus, mėgino tuos lipdytojus pasiųsti kažkur, ką minėti neleistų cenzūra. Tai buvo nutraukta greitai ir ryžtingai, bent laikinai į aukščiausią postą, kad ir per antras duris, patenkant kitam „Naujosios politikos“ auklėtiniui. Į politiką jį atvedę V. Uspaskicho, o tiksliau - GAZPROMO pinigai – kvepėjo švelniau, nei J. Borisovo arba jų tvaikas buvo kiek pasimiršęs.
Legaliai apiforminti V. Uspaskicho ar kiti rusiški pinigai, kaip pamename, tiko ir Petrui Auštrevičiui, ir jį parėmusiems konservatoriams, ir dar daug kam. „Antrojo“ Adamkaus pergalės finansines skolas apmokėjo V. Uspaskicho firmos darbuotojai, gyvenantys iš minimalios algos. Rusiški pinigai ir prorusiškai ar antivakarietiškai nusiteikę rinkėjai buvo ir tebėra rimtas faktorius. Jo nepaisyti nevalia niekam, o daug kas mano, jog ir nėra reikalo.
Pasirinkimas: tarp Byvio ir Tešlagalvio
Yra toks kvailokas animacinis amerikiečių filmukas - „Byvis ir Tešlagalvis“, kuriame du, to paties autoriaus sugalvoti, personažai rungtyniauja - kuris bus kvailesnis ir beprasmiškiau išsimaivys. Žiūrovai gali rinktis favoritą.
Kodėl ne? GAZPROMO finansinės bambagyslės, ant kurių kabalduoja gerbiamieji „valstybininkai“, pasižymi dvigubu patvarumu. Galima vienodai smagiai finansuoti ir naują „patriotams baidyti“ nulipdytą ar pasamdytą prorusišką personažą, ir „valstybės tarnų“ pasiūlytą alternatyvą. Kaip rodo R. Pakso istorija, net bet kurio iš jų pergalė, nereiškia jokio kracho ar bankroto scenarijaus autoriams.
Dramatiškiausiai šio pasirinkimo netikrumą parodė KGB rezervininkų, liustracijos ir VSD skandalo atvejai, kai daugelis „antirusišką“ alternatyvą“ pasirinkusių rinkėjų galėjo žagsėti iš nuostabos.
Personalijos
Tiesa, lietuviškieji scenaristai, artėjant naujajai kampanijai, susiduria su personalinėmis problemomis. Kaip prorusišką pasiūlymą, iš bėdos dar galimą eksploatuoti K. Prunskienę. Pagaliau, ši kryptis ne tiek jau ir sudėtingai sutvarkoma. Pakaktų negalintiems balotiruotis V. Uspaskichui ir R. Paksui suremti pečius bei parekomenduoti „įpėdinį“, pridedant dešros, arielkos ir pan.
Sunkiau su alternatyva, kurios besidairantis rinkėjas gali būti įkyriai kritiškesnis. Daugelis „rusiško dvasingumo“ neišsiilgusių, tačiau taip pat, kaip daugelis R. Pakso pasekėjų, tvarkos ir teisingumo nesibaidančių žmonių, gali neimti siūlomo gėrimo bei užkandos arba paimti, bet balsuoti, kaip nori. Derėtų įtikinti, kad tai tikrai „valstybės ramstis“, o ne rusų agentas ir ne marginalas.
Tiksliai strategų instrukcijas vykdantis G. Kirkilas - tiktų. Būtų net labai gerai, tačiau norint jį apsaugoti nuo nevaldomai kylančių kainų poveikio, reikia arba beprotiškai sukti infliacijos turbiną ir dalinti rimtesnes, negu dešra ir degtinė, dovanas, arba rasti jam būdą - kaip nors techniškai pabėgti (prisiminkite R. Paksą), kad sugrįžtų, kaip nekalta auka. Tai nelengva – juk, pavyzdžiui, oponavimas „Maximos“ interesams naujoje AE atrodytų labai jau rizikingai ir paradoksaliai. Tačiau variantas nenurašytinas – ypač dabar, kai nėra kito pasirinkimo. Priešingai – derėtų ir toliau įtikinėti, kad jis beveik vienintelis. Tai galima daryti siekiant, kad dabartinį kursą vyriausybės vadovas išlaikytų iki galo.
Panašiai yra ir su Egidijumi Kūriu, kurį R. Valatka, o gal ir ne tik jis, jau yra viešai įvardiję, kaip galimybę. Politinį Konstitucinio Teismo vadovo interesą pastebi visi, kas stebi, o jo kadencija artėja į pabaigą, tačiau Konstitucijos dvasia, kaip žinia, gali garantuoti tik įtaką, bet ne charizmą. Dėl suprantamų priežasčių, kaip „turintį šansų“, per petį apsimoka ploti ir jį.
Įdomiausias čia Dalios Grybauskaitės fenomenas. Buvusią aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, asmeniškai A. M. Brazausko į politiką atvestą, socdemams ir jokiai kitai partijai nepriklausiusią specialistę („ideali „valstybininkui“ biografijos eilutė), eurokomisarę „neįvardinti šaltiniai“ paskelbia numanoma dešiniųjų kandidate. Problema ne toje mokykloje ir „bepartystėje“. Įdomiau tai, kad minėti dešinieji (konservatoriai) ir pati „kandidatė“ vėl elgiasi taip, lyg sprendimas „kažkur“ dar nebūtų priimtas. Tikėtina, kad taip ir yra.
Tikros intrigos galimybė
Visgi – ne tik sąmokslo teorija, bet ir praktika visada turi silpnų vietų. Daugybę nepatogių klausimų atrajoti ir perkramtyti, dėl VSD ir kitų skandalų priversta, viešumon ištraukta „valstybininkų“ kompanija tapo kažkiek pažeidžiama. Jos neaprobuotas kandidatas gali atsirasti. Apie tai – kitoje serijoje.
