Tarp formų ir spalvų
Gana anksti prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija, visuomenei jau prisistatę ir dar lūkuriuojantys kandidatai, jau spėję ir neakivaizdžiai, ir akis į akį prieš televizijos kameras pasigirti bei pasipliekti, turėtų palengvinti šios dėlionės konstravimą. Kokia dosni jų gerųjų savybių (apie blogąsias paprastai sužinome po rinkimų) pasiūla, kiek daug puikių idėjų, kaip gelbėti Lietuvą ir vesti ją į šviesų rytojų! Tik dėk vieną dėlionės dalį prie kitos, junk kandidato pažadus prie gerų jo akių, profesinius pasiekimus prie ateities vizijų, ryžtingus žodžius apie problemų sprendimą prie gražiai besišypsančios jo žmonos, ir kuo toliau, tuo labiau ims ryškėti su visais dėliotojo lūkesčiais siejamas veidas.
Viešumoje jau pasigirdę vienos nelabai gausios, bet gerklingos ir agresyvios dėliotojų grupės riksmai apie „mūsų vilties prezidentę“ patvirtina, kad kai kuriems sekasi: nereikia ilgai sukti galvos – yra, kas pagalvojo už juos. Kitiems norom nenorom tenka pasikliauti savo galva ir bandyti kantriai nagrinėti dėlionės kortelių formą ir spalvas, kad rezultatas kuo geriau atitiktų jų įsivaizdavimą, kokio naujo prezidento reikia Lietuvai.
Vieniems svarbiausia – diplomatiniai įgūdžiai, kitiems – duobutės skruostuose besišypsant, tretiems – užgyvento turto dydis (gal nevogs), ketvirtiems – politinės simpatijos, dar kažkam – kieta ranka. Būtent jos ilgesys prieš beveik dešimtmetį atvedė į valdžią dabartinę šalies vadovę, žadėjusią griežtai kovoti su korupcija, neteisybe, privilegijomis ir piktnaudžiavimais, ginti paprastus žmones. Kokie tokios kovos rezultatai, kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva, šiandien kiekvienas sprendžia pagal savo patirtį ir supratimą. Ko gero, tai neišvengiamai atsilieps ir naujai prezidentinei dėlionei.
Konstitucinis kompromisas
Kokios svarbiausios savybės turėtų būti siejamos su naujuoju Lietuvos prezidentu? Tokį klausimą pateikėme didelę gyvenimo ir politinę patirtį sukaupusiems pašnekovams. Filosofas Bronislovas Genzelis, Kovo 11-osios akto signataras, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, sakė manąs, kad tai verčia svarstyti apie gilesnius dalykus, nei konkretūs geriausio kandidato pasirinkimo kriterijai.
„Visgi turime kalbėti apie tautą. Kodėl, pavyzdžiui, Prancūzijoje ilgą laiką negalėjo išlįsti joks diktatorius, o vokiečiai išsirinko Hitlerį? Jiems reikėjo kietos rankos. Bet kai pajuto kitą kietą ranką ir jos padarinius, metėsi į kitą kraštutinumą. Dabar Vokietijoje tą gerai matome. Manau, Lietuvos prezidentas turėtų labai gerai išmanyti savo tautos istoriją, kultūrą, ir žinoti apie tai ne iš nuogirdų. Tada suprastų, kad jo stiprybė glūdi tautoje“, – sakė pašnekovas.
B.Genzelis atkreipė dėmesį, kad ieškant atsakymo reikėtų sugrįžti į tas dienas, kai buvo sprendžiama, kokia turėtų būti prezidento institucijos vieta parlamentinės valstybės konstitucinėje sandaroje.
„Aš dalyvavau rengiant Konstitucijos projektą, dirbau Aukščiausiosios Tarybos sudarytoje Laikinojoje komisijoje Konstitucijos projektui parengti. Jai vadovavo Kęstutis Lapinskas. Parengėme projektą, už kurį balsavo 11 iš 14 komisijos narių. Tačiau likę trys parengė autoritarinės Konstitucijos modelį.
Po to, kai Aukščiausioji Taryba pritarė mūsų variantui, landsbergininkai 1992 metais suorganizavo garsųjį referendumą dėl prezidento institucijos atkūrimo. Ir jį pralaimėjo. Tačiau jie nesiliovė, ir turėjome siekti kažkokio kompromiso, daryti jiems nuolaidų, nes visi sprendimai turėjo būti priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Mes tiek neturėjome, todėl išplėtėme prezidento institucijos galias. Bet labiausiai jas vėliau išplėtė Seimas“, – sakė B.Genzelis.
Profesoriai ar papuasai?
Ar kone 30 metų senumo įvykiai vis dar atsiliepia visuomenės supratimui apie prezidento vietą politinėje sistemoje ir to supratimo veikiamiems reikalavimams, kuriuos keliame kandidatams per kiekvienus šalies vadovo rinkimus? Ar kietos rankos ilgesys nesiveja dar iš tų dienų, kai paradinis prezidento švarkas buvo kerpamas pagal vieno kandidato skonį ir figūrą? Konstitucinės teisės žinovo profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus atsiminimuose apie Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbą, be kita ko, užsimenama apie pastangas įbrukti Lietuvai JAV prezidento modelį.
„1991 m. vasario 18 d. (pirmadienis.) Vakare (18.30) vyko Konstitucijos projekto rengimo grupės (Koncepcijos metmenų) posėdis. Vadovavo V.Landsbergis. Amerikiečiai L.Wyman ir B.Johnsonas pateikė jų parengtą Konstitucijos projektą, kuris grindžiamas prezidentine valdymo forma ir yra JAV konstitucijos modelis. Tiesa, truputėlį pataisytas ir, kaip jie patys sako, pritaikytas Lietuvai. L.Wyman sako, kad mes patys nežinome, kaip rašyti Konstituciją, nežinome, kur kreiptis ir kas mums gali padėti, todėl jie jaučia pareigą padėti Lietuvai. Taigi pasirodo, kad mes patys nieko nesugebame?! J.Galginaitis tyliai klausia manęs: kodėl jie mus laiko papuasais, ar mes panašūs į juos? K.Lapinskas ir S.Stačiokas žvalgydamiesi vienas į kitą kantriai laukė, kol B.Johnsonas dėstė elementarius dalykus; P.Kūris taip pat tylėjo, tačiau visų veido išraiška buvo tokia ironiška, kad jos nesuprato tik tas, kas nenorėjo suprasti /…/. Tačiau atrodo, jog tai, ką sakė B.Johnsonas, kai kuriems posėdyje dalyvavusiems mūsų labai aukštiems politikams buvo naujiena, nes jie vis ragino užsirašyti, nes tai esą labai svarbu, ir net stebėjosi, kodėl mes, posėdyje dalyvaujantys teisininkai, neužsirašome to, ką sako kolegos amerikiečiai… Tiesiog nebuvo ką užsirašyti“, – prisimena jis. Šiandien galima retoriškai paklausti – kaip būtų pasikeitęs Lietuvos gyvenimas, jei mūsų teisės profesoriai ir Aukščiausioji Taryba būtų paklusniai susitaikę su papuasų vaidmeniu?
Klausimai sau ir jiems
Kovo 11-osios akto signatarų klubo narys Nikolajus Medvedevas pirmiausia pasiūlė pasvarstyti, kaip gyvename po dviejų praėjusių prezidento kadencijų.
„Kaip atrodo Lietuva? Gyventojų skaičius sumažėjo – pirmosios kadencijos pradžioje buvo 3 183 856, dabar – 2 799 127. Nebeliko 384 729. Tai oficialūs duomenys. O neoficialiais dabar Lietuvoje gal apie 2,3–2,4 mln. Jei tai tiesa, per 9 metus būtume netekę nuo 800 iki 900 tūkstančių žmonių. Kai ateini į parduotuves, matai ilgas eiles prie kasų, bet tik dėl to, kad nėra darbuotojų. Tai va, čia kieta ranka ar ne kieta? Toliau. Žmonės išgyvena dėl kertamų miškų. Aš irgi dėl to labai išgyvenu, nes miškai – Lietuvos grožis, plaučiai, turtas ir ateitis. Bet jie kertami, ir gana smarkiai. Toliau: kokie reikalai Lietuvoje su sveikatos apsauga? Jei ateini užsirašyti pas gydytoją, tai tave priims po mėnesio. Vaistai tai įtraukiami į kompensuojamųjų sąrašą, tai iš jo išbraukiami. Kaip su švietimu? Mokyklose chaosas. Na, štai jums ir kieta ranka“, – sakė pašnekovas.
Pasak N.Medevedevo, žmonės turėtų rinkti tokį prezidentą, kokio jiems reikia. „Kiekvienas turėtų pats sau suformuluoti kelis klausimus. Pavyzdžiui, pradėkime nuo vaikų, nuo Lietuvos ateities – ką prezidentas mano apie vaikų atėminėjimą iš tėvų? Jau atrodo, kad lazda perlenkta. Yra atvejų, kai reikėtų atimti, bet aš manau, kad tai turėtų būti daroma tik teismo sprendimu. Kitas klausimas – kaip kandidatai į prezidentus žiūri į migrantus? Esu kitatautis, nors ir tikras kaunietis, pirmuosius žingsnius savo gyvenime žengęs Karo muziejaus kiemelyje, nukeltas nuo liūto. Bet noriu paklausti: ar reikia Lietuvoje išlaikyti tokį etninės sudėties santykį – 80 proc. lietuvių arba bent gimusiųjų čia, Lietuvoje, ir 20 proc. imigrantų? Ir kad imigrantų dalis toliau nedidėtų? Ir kad nė viena etninė imigrantų grupė nedominuotų?
Nesakau, kad taip būtinai turi būti, bet kiekvienas lietuvis turėtų pats sau užduoti tokį klausimą prieš rinkdamas prezidentą – taip ar ne? Štai dar vienas mano klausimas: 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai geriau apgins Lietuvą nei 2 proc.? Ir jei taip, tai kaip geriau? Dar: koks kandidato požiūris į finliandizaciją, kuri paprastai pas mus vertinama kaip blogis? Aš asmeniškai svajočiau, kad gyventume kaip suomiai. Tokia finliandizacija man patinka. Mane stebina suomių nuoseklumas ir sugebėjimas išlaikyti neutralitetą. Ar tokia politika tinka Lietuvai, ar ne?“ – klausė pašnekovas.
Penkios savybės
Savuoju prezidentinės dėlionės galvosūkio sprendimu pasidalijęs politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, ekspromtu sudarė, jo manymu, svarbiausių kandidato į prezidentus savybių sąrašą. „Pirma – adekvačiai suvokti pasaulio situaciją ir galimas alternatyvias, netgi tarpusavyje konfliktuojančias, tolesnes raidos kryptis. Antra – adekvačiai suvokti ir gebėti įtikinamai įvardyti realias Lietuvos problemas ir realias galimybes jas spręsti. Trečia – gebėti surinkti kvalifikuotą, prezidento vizijas atitinkančią patarėjų komandą. Ketvirta – turėti pakankamai gerą sveikatą, tvirtą moralinį stuburą ir mokėti tinkamai organizuoti savo ir komandos darbą. Penkta savybė – turėti diplomatinių ir komunikacinių gebėjimų, o dar geriau – šių sričių talentų“, – išvardijo profesorius.
Deja, pasak A.Kulakausko, nei tarp buvusių Lietuvos vadovų, nei tarp pasiskelbusių kandidatų į prezidentus jis nematąs nė vieno, kuris atitiktų visus penkis kriterijus. „O jei pažvelgtume į pasaulio politikus, tai visiškai neabejodamas sakyčiau, kad beveik visus kriterijus atitinka mus aplankęs popiežius Pranciškus“, – apibendrino pašnekovas. Deja, mūsų prezidentinėje dėlionėje jam per ankšta: Lietuvos ateities lūkesčių atvaizdą teks dėlioti patiems. Iš akies ar apgalvotai – kaip jau kam išeis.
Turi būti autoritetas
Rytų studijų cento direktorius Linas Kojala įsitikinęs, kad prezidentas turi būti autoritetas.
„Mes žinome, kad pagal Konstituciją jis yra valstybės vadovas, be to, tiesiogiai renkamas visuomenės, todėl jos akyse turi būti ir moralinis, ir politinis autoritetas. Nuo prezidento asmenybės priklauso, kaip jis tą autoritetą išnaudos, kokias kryptis savo politikoje pasirinks. Prezidentui yra paliktos gana plačios galimybės inicijuoti diskusijas įvairiomis temomis, ne tik siūlyti įstatymus. Jis gali kelti probleminius klausimus, kviesti politinių partijų lyderius apie tai svarstyti ir ieškoti išeičių.
Tokios iniciatyvos labai priklauso nuo paties prezidento asmeninių savybių, todėl turbūt ir visuomenė su juo sieja lūkestį, kad prezidentas nebus tik politinė figūra, atsakinga už užsienio ir nacionalinio saugumą politiką, kad jis spręs ir ekonominius bei socialinius klausimus. Dar nenorėčiau svarstyti, ar tarp jau pasiskelbusių kandidatų yra tokių autoritetų. Sunku pasakyti, dabar tik pradinis etapas, kai minimos pirmosios pavardės tų, kurie tikrai ketina dalyvauti rinkimuose. Koks bus galutinis pasirinkimo spektras, kol kas dar nežinome“, – sako L. Kojala.
