Nors Lietuva yra viena skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) valstybių, pirmauja pagal savižudybių skaičių, o depresiją, anot psichiatrų, galima diagnozuoti ko ne trims ketvirtadaliams šalies gyventojų, prezidente pasitiki beveik 80 proc. žmonių.
Reitingai mus išgelbės?
Paradoksalu – pagal pasitikėjimą šalies lyderiu užimame trečią vietą Europoje. Mus aplenkė tik Suomija ir Liuksemburgas, kur valstybės vadovų darbu patenkinti dar daugiau žmonių. Tačiau Suomijos prezidentė, buvusi teisininkė ir profesinių sąjungų aktyvistė Tarja Halonen ir Liuksemburgo premjeras Jeanas Claudeʼas Junckeras gali didžiuotis pelnyta šlove: Liuksemburgas ir Suomija – vienos turtingiausių Europos ir pasaulio, šalių. Liuksemburgas, praėjusių metų gruodžio duomenimis, pagal gyvenimo lygį pirmavo ES, o Lietuva tenkinosi ketvirta nuo galo vieta.
Tad kas tie banginiai, ant kurių laikosi – ne, ne pasaulis, o Dalios Grybauskaitės populiarumas? Pirmasis – nepriekaištingai sustyguoti prezidentės viešieji ryšiai. Antrasis – tauta, pasiilgusi „kietos rankos politikos“. Visuomenės nesugebėjimą atskirti viešųjų ryšių triukų nuo realių darbų ir aklas noras laivo gelbėjimą patikėti vieninteliam mesijui senokai jaudina Lietuvos šviesuomenę.
„Grupė draugų“
Apžvalgininkas Edvardas Čiuldė straipsnyje „Tas pats A. Lukašenka, tik ūsai kitoje vietoje“ D. Grybauskaitę lygino su šalies kaimynės lyderiu. Tokiam gretinimui pagrindo davė ne tik „nenatūraliai“ aukšti D. Grybauskaitės reitingai, bet ir tvirtos rankos ilgesys, kurį „prezidentė nori nenori daugeliui žmonių sužadina iki isterijos“.
Paklaustas, kodėl D. Grybauskaitės vadovavimo stilių lygina su Aleksandro Lukašenkos režimu, buvęs Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas atsakė, kad šiuos politikus sieja ta pati veiklos maniera ir toks pat noras pajungti sau visas valdžias.
Dabartinės šalies vadovės panašumų su „lygių neturinčiu“ Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu bene pirmasis įžvelgė politologas Vytautas Radžvilas. Jis dar prezidento rinkimų kampanijos metu pastebėjo, kad „virš Lietuvos pateka skaisti putinizmo saulė“.
Parodomoji pyla
Prieš kelias savaites prezidentė, švelniai tariant, paauklėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską. Ne bet kaip, o gausiai susirinkusių spaudos ir televizijos žurnalistų akivaizdoje. Kad tauta matytų, kaip prezidentei rūpi jaunimo nedarbo problema. Kad šalyje darbo neturi beveik kas trečias jaunuolis, mes, žurnalistai, sugebėtume sužinoti per penkias minutes: pakanka atsiversti darbo biržos puslapį internete ar statistikos duomenų paprašyti biržos specialistų. D. Grybauskaitei, sprendžiant iš to, ką matėme per televiziją, į Lietuvos jaunimo nedarbo problemą pirštu bakstelėjo Briuselyje. O ji tą bakstelėjimą peradresavo tiesiai į D. Jankauskui.
Kad tai tebuvo prezidentės viešųjų ryšių akcija, aišku daugeliui. Bet ne tiems, kurie prezidente pasitiki labiau nei, tarkime, tuo pačiu D. Jankausku. V. Radžvilas D. Grybauskaitės nuopelnus, kai ji dirbo šalies finansų ministre, yra apibūdinęs kaip „iš tiesų retą gebėjimą karpyti biudžeto asignavimus, ypač socialinių reikalų sričiai“.
Viešųjų ryšių akcijų Lietuva pamatys dar ne vieną. Tauta jų šauksis, kol apklausose aklai reikš pasitikėjimą viskuo, kad ir ką prezidentė darytų.
