Pusę mašinraščio puslapio (800 spaudos ženklų) – tiek Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė skyrė Lietuvos tarptautinei padėčiai ir užsienio politikai birželio 8-osios metiniame pranešime.
Tai prilygsta ketvirtadaliui mano teksto, kurį dabar skaitote. Arba 4,5 proc. prezidentės metinio pranešimo apimties. Maždaug viena minutė iš dvidešimt penkių, kurias prezidentė praleido Seimo tribūnoje.
Galėtume prezidentės paklausti, ar jai vertėjo kadaise primygtinai visiems aiškinti, koks yra Konstitucijos 84 straipsnis, kad paskui pagal tą straipsnį nuveikti darbai sutilptų į pusę puslapio? Priminsiu – straipsnio pirmoji dalis skelbia, kad valstybės vadovas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus.
Prezidentės užsienio politikos ataskaita prasideda taip: „Žmogus turi tapti pirmuoju prioritetu ir vieninteliu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims. Užsienio politikai − taip pat.“
Aš irgi žmogus. Norėčiau išgirsti, kaip kitas žmogus, užimantis Respublikos prezidento postą, vertina tarptautinę padėtį. Ir dar pritaiko sau tai, kas pasakyta kitoje metinio pranešimo vietoje. Kalbėdama apie viešojo gyvenimo ydas, prezidentė nurodė, jog „pirminė – tai akivaizdus strateginio mąstymo deficitas“. Noriu, kad prezidentės pranešime strateginis mastymas lietųsi per kraštus. To pasigedęs, pats imu pildyti tuštumas – juk tai labai žmogiška. Pavyzdžiui, bandau suprasti, ką reiškia viena prezidentės paminėtų abrakadabrų – „euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas“.
Štai JAV prezidentas Barackas Obama Europos Sąjungos (ES) išvis nemato arba mato kažkaip savaip. Vasarį jis pranešė, kad nevyks į gegužę numatytą ES viršūnių susitikimą Madride. Tačiau Rytų Europą JAV prezidentas pamatė ir panoro ją apžiūrėti iš arčiau šį balandį Prahoje. Tik D. Grybauskaitė tąkart nenorėjo matyti B. Obamos. Ar aš, paprastas žmogus, turėčiau suprasti, kad mūsų prezidentė atsisakė atstovauti kažkokiai „naujajai Europai“ ir solidarizavosi su amerikiečių ignoruojamu Briuseliu?
Tačiau Briuselio nemato ne vien amerikiečiai. Rusų politologai ir žurnalistai iš Kremliaus aplinkos neseniai vienu balsu ėmė šnekėti, kad Rusija puola į glėbį Europai, tačiau jie kartu priduria, kad to nereikėtų suprasti kaip suartėjimo su ES. Kas per galvosūkis? Viskas labai paprasta: Rusija norėtų suleisti nagus į „biraus pavidalo“ Europą – bendrauti su kiekviena šalimi atskirai. Ir toje „birioje Europoje“ Rusija karštai glebėsčiuoja mylimiausią partnerę – Vokietiją. Ši atsako Rusijai tuo pačiu.
Bet juk JAV neleis, kad tarp Vokietijos ir Rusijos plytėtų niekieno žemė – Amerika dar karščiau suspaus savo glėbyje Lenkiją. Todėl man, paprastam žmogui, atrodo, kad Lietuva dabar atsidūrė tarp dviejų jėgos linijų. Jokios Europos nėra, nėra ir „euroatlantinės darbotvarkės“. Užtat yra du geležinkeliai: Berlynas–Maskva ir Vašingtonas–Varšuva. O Lietuva – tarsi stotelė prie tų geležinkelių. Šalies prezidentė tyliai įsidarbino iešmininke. Nuo jos kažkiek priklauso, kiek ir kokių traukinių važiuos pro šalį. Ji suka svertą, bet Lietuva nesupranta, į kurią pusę. Piliečiai bando klausti, tačiau iešmininkė beveik nešneka. Supraskite taip: „Ne jūsų tai reikalas, žmonės.“
Kaip matote, mano vaizdingi ir galbūt klaidingi pasvarstymai sutelpa į tokį pat plotą kaip ir prezidentės užsienio politikos ataskaita. Tačiau nenorėkime visko iškart – gal kitais metais, prezidentė pažers ne vien abrakadabrų, bet ir strateginių įžvalgų.
