Prieš 10–15 metų Rusijos radikalai piktinosi, kad Baltijos šalims gamtinės dujos parduodamos pigiau nei Vakarų Europai. Tada Lietuvoje pradėta kalbėti apie būtinumą didinti šalies energetinę nepriklausomybę. Praėjo tie metai, o mes vis tebekalbame, nors padėtis pasikeitė – Lietuvai ir kitoms ES šalims, kurios neturi galimybių dujų įsigyti iš kitų šaltinių, Rusija nuolat didina dujų pardavimo kainą. Tačiau dujų atpiginimo galimybių turime ieškoti ir vidaus rinkoje.
Prezidentės šypsena nepagelbės
Šiemet Lietuva už 1 000 kub. m gamtinių dujų moka 320 JAV dolerių, arba net 100 dolerių daugiau nei turtingiau gyvenantys vokiečiai, prancūzai ir italai.
Kokia išeitis? Ji aiški jau seniai, tačiau dėl suinteresuotų asmenų veiklos mūsų valdžia ir partijos nieko nedaro. Tik įvaryti į kampą pradedame svarstyti apie alternatyvius dujų gavimo šaltinius. Jų yra tik keli – reikia nutiesti vamzdynus į Lenkiją ir statyti suskystintų dujų terminalą. Kiti sako, kad dar neišnaudotos derybos su Rusijos vadovais. Užmirškime. Dujų pardavimo kainos nuolat didinamos net Kremliui palankiai Ukrainai. Be kita ko, Rusijos vyriausybė planuoja didinti dujų kainas ir vidaus rinkoje. Taigi net jeigu mūsų Prezidentei pavyktų sužavėti savo šypsena Rusijos prezidentą ar tikrąjį šalies vadovą premjerą Vladimirą Putiną, vilčių pirkti pigiau dujas beveik nėra.
Tačiau deryboms nepadeda ir arogantiški mūsų premjero Andriaus Kubiliaus bandymai pamokyti Rusiją prekiauti dujomis pigiau. Jeigu tokie pamokymai Kremlių pasiekia, tai akivaizdu, kad į įžūlius patarimus nebus atsižvelgiama. Tikra bėda, kad mūsų politikams pritrūksta sugebėjimų numatyti kelis žingsnius į priekį.
Nesutarimai su „Lietuvos dujomis“
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pastaraisiais mėnesiais bet kuria pasitaikiusia proga pliekia „Lietuvos dujas“, kad šios negina Lietuvos interesų. O kodėl jos turėtų ginti mūsų interesus? Juk Lietuva turi tik 17,7 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų. Kompanijai „Gazprom“ priklauso 37,1 proc., o vokiečių „E.On. Ruhrgas“ – 38,9 proc. akcijų. Taigi net neverta tikėtis, kad tik dėl pavadinime likusio Lietuvos vardo šios bendrovės akcininkai gintų mūsų valstybės interesus.
„Lietuvos dujos“ net neslepia, kad įvairiems projektams Lietuvoje geriausiu atveju ketina skirti tik 50 proc. lėšų. Likusiųjų reikalaujama iš Lietuvos.
Pasak A.Sekmoko, 2007 m. Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo įsipareigota iki 2010 m. nutiesti dujotiekį Klaipėda–Jurbarkas, tačiau monopolinė bendrovė „Lietuvos dujos“ šio nurodymo neįgyvendino. Energetikos ministras dar priduria, kad „Lietuvos dujos“ investuoja tik į tuos projektus, kurie atitinka ne vien Lietuvos, bet ir „Gazpromo“ interesus.
„Lietuvos dujų“ generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius ministro kaltinimus atmetė ir apkaltino Vyriausybę, kad ši neinformuoja bendrovės apie ruošiamą dujų sektoriaus pertvarką.
Kodėl toks kainų skirtumas?
Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė viename interviu teigė, kad dujas pigiau tiekti Lietuvai neapsimoka dėl mažos prekybos apimties. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip.
Štai laikraščio „Komersant“ šaltinis kompanijoje „Gazprom“ teigia, kad apie 25 proc. žemesnėmis kainomis rusai dujas parduoda prancūzų „GDF Suez“, vokiečių „E.On Rurgas“ ir italų ENI. Kokios priežastys? Kaip sako patys rusai, kartais sveiku protu Rusijos nesuprasi. Baltijos šalims dujas parduoda pati kompanija „Gazprom“, o kai kurioms ES šalims – UAB „Gazprom eksport“, kurios kontraktų sąlygos yra kitokios. Tiesa, niekas nesupranta ir niekas neaiškina, kodėl taip yra. Tačiau, anot šaltinio, „Gazpromas“ lyg ir ketina kainas peržiūrėti pasibaigus 2010-iesiems. Tas pats šaltinis sako, kad gal geriau būtų kompanijai gauti šiek tiek mažiau pelno sumažinant dujų pardavimo kainas Baltijos šalims, negu jo išvis ateityje negauti, jeigu šios šalys surastų alternatyvius dujų tiekimo šaltinius. Taigi akivaizdu, kad suskystintų dujų terminalo statyba tikrai būtų svarbus koziris bendraujant su Rusija.
Kai kas abejoja, ar apsimokės statyti dujų terminalą. Skaičiavimai paprasti. Lietuva per metus iš Rusijos perka apie 3,5 mlrd. kub m. dujų, taigi per metus permoka net apie 350 mln. JAV dolerių (t. y. 100 dolerių už 1 000 kub. m. daugiau nei Vokietija). Jeigu pavyktų sumažinti dujų pirkimo kainas iki ES lygio, tai toks terminalas vien dėl kainų skirtumo atsipirktų per kelerius metus (manoma, kad terminalui pastatyti prireiktų apie 620–670 mln. eurų).
Komisija neatlieka savo funkcijų
Vertėtų pasvarstyti ir apie kitas dujų atpiginimo galimybes. Kodėl smulkieji vartotojai už kubinį metrą dujų šiuo metu moka 2,15 Lt, o dujų importo kaina yra 0,96 Lt už kub. m? Kokios išlaidos pridedamos prie šios kainos?
Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas Stanislovas Juodvalkis sako, kad energetikos ministras A.Sekmokas turėtų pasidomėti gamtinių dujų kainos struktūra. Štai dujų skirstymo kaina yra net 0,74 Lt už kub. m. Ar ne per didelė? Buitinių vartotojų sąjungos ir Nepriklausomos vartotojų asociacijos prezidentas Antanas Algimantas Miškinis sako, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) neatlieka savo funkcijų – iš esmės nekontroliuoja, ar pateikiama teisinga informacija kainoms skaičiuoti: „Abejoju, kad dujų tiekimo tarpininkai šiai komisijai pateikia teisingus duomenis. Kai jų klausiu apie išlaidas, jie man atsako, kad tai yra komercinė paslaptis.“
„Logiškai mąstant sunku patikėti, kad dujų išgavimas ir transportavimas nuo Sibiro iki Lietuvos kainuoja tiek pat, kiek kainuoja vien jų paskirstymas Lietuvoje. Kodėl tiek daug lėšų skiriama vamzdynų priežiūrai ir apskritai, ar skiriama?“ – klausia ir neranda atsakymo S.Juodvalkis.
VKEKK Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Loreta Kimutytė kategoriškai atmeta kaltinimus: „Skirstymo kaina – tai išlaidos skirstymo vamzdžiams prižiūrėti, o tų vamzdžių Lietuvoje daug, juos juk reikia remontuoti, keisti, dar skiriama lėšų amortizacijai, numatomos investicijos plėtrai, t. y. paskirstymo stočių rekonstrukcijai, saugumui užtikrinti, juk tai ypatingi objektai, dar skiriama lėšų galingumams didinti ir galiausiai visus šiuos ir kitus darbus atliekantiems darbuotojams priskaičiuojami darbo užmokesčiai.“
Vartotojų interesus ginantiems atstovams kelia abejonių didoka tarpininkams atitenkanti dujų tiekimo marža (0,03 Lt/kub. m) ir išlaidos už dujų perdavimą vidaus magistraliniais tinklais.
Centas prie cento, o kai per metus suvartojama 3,5 mlrd. kub. m, susidaro didelės sumos, kurios ir sukrauna dešimtis milijonų litų papildomo pelno „Lietuvos dujoms“, o mūsų, vartotojų, kišenes tuština
Reikia tartis su vokiečiais
Julius Veselka, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas
Kol kas vienintelis dujų gavimo šaltinis per artimiausius 10 metų – Rusija. Mano nuomone, Vyriausybė turėtų daugiau tartis su vokiečiais, t. y. viena iš „Lietuvos dujų“ akcininkių „E.On Rurgas“. Vokiečiai į protingus pasiūlymus paprastai atsižvelgia. Mano žiniomis, šį rudenį buvo įmanoma dujų kainą sumažinti apie 20 proc., deja, Vyriausybė kalbėjo ne argumentų, bet ultimatumų kalba, todėl kaina ne tik nesumažėjo 40–50 dol. už kub. m, bet net išaugo. Su ekonominiu partneriu reikia ne politikuoti, prašyti, bet kalbėti ekonominių argumentų kalba.
Išgelbėtų terminalas
Gediminas Vagnorius, Krikščionių partijos pirmininkas
Kompanija „Gazprom“ sumažino dujų kainas ES valstybėms, kurios turi alternatyvias dujų tiekimo galimybes, ir, atvirkščiai, padidino kainas tokių galimybių neturinčiosioms, tarp jų ir Lietuvai. Todėl išeitis vienintelė – Vyriausybė turėtų nedelsiant pradėti suskystintų dujų terminalo statybą. Be to, Vyriausybė turėtų atsiliepti į Lenkijos valdžios siūlymą sujungti dujų tinklus ir turėti alternatyvią galimybę pasiekti dujų tiekėjus iš Vakarų Europos valstybių. Tartis su „E.On Rurgas“ šiuo atveju nerealu, nes Lietuvos rinkoje ir vokiečiai, ir rusai veikia kaip viena kompanija ir jų tikslai sutampa.
