Marijampolės apskrities teisėsaugininkai per pastaruosius ketverius metus nepradėjo nė vieno naujo tyrimo dėl prekybos žmonėmis, tačiau keli tokie prekeiviai jiems – vis dar didžiulis galvos skausmas.
2004-ųjų lapkritį iš Marijampolės slapčia išvyko marijampolietė Rasa Vizbarienė (dabar 42 m.), o 2005-ųjų gruodį – marijampolietis Oto Enkristas (dabar 37 m.). Abu yra tos pačios itin didelės apimties bylos dėl prekybos žmonėmis „personažai“.
Byla, kurioje buvo 13 įtariamųjų ir 11 nukentėjusiųjų, Marijampolėje buvo pradėta 2003-iųjų pavasarį. Pagal ją, prostitučių verbuotojai, sąvadautojai, saugotojai ir jų pardavėjai Marijampolėje aktyviai nestabdomi veikė daugiau nei porą metų. Jie buvo pasiskirstę veiklos zonomis ir pareigomis.
Ištirta byla teisme buvo išnagrinėta 2005-ųjų pavasarį. Kaltinamieji buvo nuteisti, išskyrus vieną – Rasą Vizbarienę. Ji, būdama dar tik įtariamoji, pasislėpė, todėl tyrimas buvo išskirtas į atskirą. Jai grėsė laisvės atėmimas iki 8 metų.
O. Enkristas teismo nuosprendį išgirdo: 4 metai laisvės atėmimo už prekybą žmonėmis. Nelaukęs, kol nuosprendis įsiteisės, dėjo į kojas.
Nuo tada O. Enkristas ir R. Vizbarienė – Lietuvos ieškomiausių nusikaltėlių dvidešimtuke. Pastaroji jame – vienintelė moteris.
„Stogas“, kurio bijodavo
Tas O. Enkristas anksčiau buvo Artūras Jankauskas, 4 kartus teistas chuliganas ir vagis, veikęs kartu su Marijampolėje žinoma reketininkų „jakštų“ grupuote. Pavardę pasikeitė aptikęs suomiškų savo giminės šaknų (anot policininkų – mėtydamas pėdas dėl savo nusikalstamos veiklos užsienyje).
Minėtoje byloje O. Enkristas buvo vienas iš svarbiausių nelegalaus prostitucijos verslo dalyvių – „stogas“. Jis, tuomet dirbęs vairuotoju vienoje bendrovėje, kontroliuodavo žemesniojo rango sąvadautojų veiksmus, imdavo iš jų duoklę už prostitučių darbą, grasinimais ir smurtu pagąsdindavo prostitutes, pabandžiusias ištrūkti iš sekso vergijos.
O. Enkristas kaip „stogas“ buvo žinomas ne tik Marijampolėje, bet ir užsienyje. Savarankiškai „dirbusios“ lietuvės prostitutės viena kitai perduodavo, kad Marijampolėje ramiai „dirbti“ galima tik „užsiregistravus“ pas O. Enkristą. Antraip – sužinojęs jis sumuš, atims visus pinigus, iš sąvadautojų – jų globojamas prostitutes, taip pat skirs 350–800 litų „baudas“ (reketuos). Taip buvo liudijama iš patirties.
O. Enkristas ne tik paimdavo iš sąvadautojų trečdalį prostitučių uždirbtų pinigų, bet ir perparduodavo prostitutes „kolegoms“– už 400–1200 litų.
O. Enkristas vadovaujami sąvadautojai vertė prostitutes jiems vergauti. Kai kurios žemiausio lygio prostitutės buvo verčiamos „dirbti“ net ir už cigarečių pakelius – lytines paslaugas teikti gyvenimo atmatoms.
„Stogas“ sekiodavo prostitutes. Pavėlavusioms sugrįžti į namus arba kur nors nuklysdavusioms irgi skirdavo „baudas“ – nustatydavo naują terminą „dirbti“, už kurį visus pinigus reikės atiduoti „stogui“. O. Enkristas su bendrininku tyčiodavosi iš prostitučių, užgauliodavo jas, versdavo bijoti.
O. Enkristo ir jo bendrininkų ratas „apsišvietė“, kai viena vilkaviškietė moksleivė, apgaule įtraukta į prostitucijos liūną, kartą bėgo nuo gašlaus kliento ir, iššokusi per langą iš antrojo aukšto, susižalojo. Mokytojai padėjo moksleivei kreiptis į policiją. Tada drąsos įgavo ir daugiau žemintų, verstų pardavinėti savo kūną, sąvadautojams nuolankiai vergavusių merginų.
Senatis – po 15 metų
Rasa Vizbarienė buvo viena iš įtariamų sąvadautojų, paklususių „stogams“. Ji kaltinama įtraukusi į prostituciją nepilnametę marijampolietę Ingą, įkurdinusi ją savo namuose ir 11 mėnesių vertusi dirbti prostitute. Nepilnametė teigė, kad taksi būdavo vežiojama klientams į įvairius butus ir viešbučius. Dažniausiai ji tenkindavo mašinų turgaus prekeivių norus.
2003-iaisiais, praėjus 3 mėnesiams po Marijampolėje kilusio skandalo dėl prostitucijos, R. Vizbarienė slapta išvyko į užsienį. Kitų metų rudenį ji parvyko aplankyti savo vaikų ir pasienyje buvo sulaikyta. Bet paverkšleno, esą daugiau niekur nesislėpsianti, nes norinti įrodyti savo tiesą, ir Marijampolės prokurorai net nesikreipė į teismą dėl besislapsčiusios įtariamosios suėmimo. R. Vizbarienė tuo pasinaudojo – dar kartą dingo iš Lietuvos net ir be savo asmens dokumentų.
Abiejų bėglių nuo to laiko ieškančių pareigūnų manymu, O. Enkristas sėkmingai slapstosi Suomijoje, o R. Vizbarienė – Anglijoje. Užsienio pareigūnams perduota, kad jiedu yra ieškomi.
Įtariama, kad R. Vizbarienė gali būti pasikeitusi pavardę. Kauno rajone gyvenantys šios moters tėvai, auginantys tris jos vaikus, tikina apie dukrą nieko nežinantys.
Tą patį apie savo sūnų O. Enkristą kalba ir Marijampolėje gyvenanti jo ligota motina.
„Mums belieka kruopštus operatyvinis darbas ieškant šių pasislėpusiųjų pėdsakų. Detalizuoti nenorėčiau dėl darbo slaptumo, – apibendrino vienas iš paiešką vykdančių Marijampolės policininkų A. Grabauskas. – Arba šie bėgliai, kartą praradę budrumą, turi padaryti kokią nors klaidą. O galbūt jie padarys naują nusikaltimą ir tik šitaip įklius, kad dar kartą teisme būtų prisimintos 2003-iųjų prostitucijos tinklo Marijampolėje peripetijos.“
Nuo bausmės visiškai išgelbėti gali tik senatis. O. Enkristui ir R. Vizbarienei senaties terminas sukaks po 15 metų, jeigu iki tol abu nepadarys naujo nusikaltimo. Tada abu vėl bus laisvi ir „švarūs“, kaip iki minėtų nusikaltimų. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikaltimo padarymo dienos.
Prekybos žmonėmis mastai sumažėjo
Prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, už kurį Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų.
Vidaus reikalų viceministro Stanislovo Liutkevičiaus teigimu, 2002 –2004 metais prekybos žmonėmis aukų iš Baltijos regiono buvo mažiausiai 700–800 asmenų. Tuomet Lietuvos policijos departamentas pradėjo vykdyti prekybos žmonėmis prevencijos programą, ir 2005–2008 metais tokių asmenų sumažėjo – iki 50–70.
Policijos įstaigose straipsnis dėl prekybos žmonėmis dabar taikomas dar rečiau. Pasak Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkės Redos Sirgedienės, mūsų teisėsaugos aktyvi kova su žmonių prekeiviais teigiamai vertinama ne tik Europoje. Štai JAV teisingumo departamentas jau kelerius metus Lietuvą priskiria prie pažangiausiai su prekyba žmonėmis kovojančių valstybių.
Kaip „Akistatai“ teigė Marijampolės apskrities policijos viršininko pavaduotojas Skirmantas Andriušis, prekybos žmonėmis atvejų sumažėjo ir dėl Lietuvos įsijungimo į vadinamąją Šengeno erdvę 2007-aisiais. Dabar Šengeno erdvei (teritorijai) priklauso 24 valstybės. Tarp jų nėra pasienio kontrolės – yra tik apie sienos kirtimą informuojantys kelio ženklai. Taigi žmonės, panorę dirbti ir gyventi užsienyje, gali laisvai, savarankiškai išvykti. Anksčiau dauguma tokių lietuvių ieškodavo įvairių kelių, įvairių landų kuo greičiau patekti į užsienio šalis – šitaip sotesnio ir šviesesnio gyvenimo viltis kartais nublokšdavo juos į prekeivių žmonėmis rankas.
Irena Zubrickienė
