Daiva Savickienė
Mažėjantis gyventojų skaičius skaudžiai kerta šalies bei regionų ekonomikai ir prognozuojama, kad nieko nedarant problemų tik daugės.
Lietuvai netekus didelės gyventojų dalies, susiduriama su dideliais iššūkiais. Sumažėjus gyventojų, sumažėja ir dirbančių, mokančių mokesčius žmonių. Tad ekonomikai tenka atlaikyti nemenkus iššūkius.
Nuostoliai – didžiuliai
Statistikos departamentas skelbia, kad Naujuosius sutikome turėdami kiek daugiau nei 2,9 mln. gyventojų, arba 0,7 procento mažiau nei prieš metus. Palyginti su 2014 metų pradžia, miesto ir kaimo gyventojų skaičius sumažėjo atitinkamai 0,6 procento ir 1 procentu. Išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo apie 38 500 gyventojų, o imigravo – 25 900. Palyginti su 2013 metais, emigrantų skaičius sumažėjo 0,9 procento, o imigrantų paaugo 17,5 procento. Teigiama, kad tarptautinė migracija mažėja, nes auga į Lietuvą grįžtančių piliečių skaičius. Pernai į Lietuvą grįžo 21 000 šalies piliečių, tai 2 000 daugiau nei 2013 metais.
Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis sako, kad skaičiai tikrai grėsmingi. Lietuva yra Europos Sąjungos lyderė pagal bendrą migraciją iš Lietuvos į užsienį. Žinoma, egzistuoja ir gana didelė vidinė migracija, tačiau ją sunku palyginti su kitų šalių – tokios statistikos R. Rudzkis sako nežinantis. Praėjusiais metais grynoji migracija – imigravusių ir emigravusių asmenų skirtumas – buvo netoli 13 000 ir išvažiavusiųjų buvo daugiau nei įvažiavusiųjų. Pasak profesoriaus, didžiąją dalį imigrantų sudarė grįžtantys iš užsienio lietuviai. Jis patarė nepamiršti, jog tie apie 13 tūkst. žmonių yra deklaravę išvykimą, tačiau dar kažkiek išvykusiųjų yra nedeklaravę, kad gyvena svetur.
Pasak R. Rudzkio, anksčiau nedeklaravusiųjų išvykimo būdavo tikrai daug ir gyventojų surašymo metu buvo nerandama gana daug gyventojų. Pavyzdžiui, 2001 metais per surašymą nerasta 200 000 žmonių, tai yra prarasta maždaug po 20 000 gyventojų per metus, o 2011 metais nerasta ne ką mažiau – 180 000.
„Kodėl šiuo metu nedeklaruotųjų niekas labai neapskaitinėja? Kai 2010 metais priėmė Privalomojo sveikatos draudimo įstatymą, iš pradžių visi puolė deklaruoti, bet dabar atrodo, kad nedeklaruota emigracija vėl išplitusi, tik visiškai nėra statistikos kiek. Sakykime, prie tų 13 000 grynų deklaruotųjų dar tikrai reikėtų pridėti kelis tūkstančius“, – mano R. Rudzkis.
Tai įvertinus, jo manymu, galima sakyti, kad iš Lietuvos išvažiuoja apie pusę procento gyventojų. Dar dalį gyventojų šalis praranda dėl gana ryškiai neigiamo gimimų ir mirimų balanso – miršta daugiau nei gimsta. Tad šalies nuostoliai nemaži. Apie 1992 metus gyventojų buvo daugiau nei 3,7 mln., o dabar – 2,9 mln.
Visa tai turi neigiamų pasekmių. Pasak R. Rudzkio, pirmiausia išvažiuoja pati energingiausia gyventojų dalis. Laimės svetur paprastai ieško baigęs mokslus jaunimas – maždaug 25–30 metų žmonės. Profesoriaus teigimu, šio amžiaus grupės atstovai yra patys geriausi darbuotojai – sveiki, stiprūs, pilni ambicijų. Jie mielai siekia aukštesnės kvalifikacijos, ima kreditus, sprendžia savo materialinius uždavinius. Dėl to, pasak R. Rudzkio, šie žmonės dažnai sutinka dirbti ir daugiau.
„Tai tikrai pati darbingiausia šalies gyventojų dalis ir patys didžiausi vartotojai. Su amžiumi kuo toliau, tuo mažiau pradedi vartoti, nes jau kažkiek turto sukaupta. Galų gale žmogus su amžiumi tampa atsargesnis. Jis stengiasi sukaupti turto pagalvę, nežinodamas, kaip čia bus toliau“, – sako jis.
Profesoriaus teigimu, Lietuva praranda ne tik gyventojus. Tiek dėl gimimo ir mirimo santykio, tiek dėl emigracijos nepalankia linkme keičiasi ir gyventojų struktūra – sparčiai mažėja jaunų žmonių ir sparčiai auga senjorų procentas. Tai sukelia ir atitinkamų problemų.
Visur tuštėja
Vidinė migracija dar labiau sustiprina neigiamas išorinės migracijos pasekmes. Pasak R. Rudzkio, pažiūrėjus į miestų ir miestelių statistiką akivaizdu, kad visi tuštėja, išskyrus Vilnių. Netgi tokie, atrodytų, gana sėkmingi miestai kaip Kaunas ir Klaipėda (kartu su savo rajonais) gyventojus praranda gana sparčiais tempais.
Tokiuose miestuose kaip Šiauliai ar Panevėžys mažėjimas dar spartesnis, o miestelių tuštėjimas vyksta dar greičiau. Esant tokiai situacijai, iš karto galima kalbėti apie pasekmes. R. Rudzkio aiškinimu, atsiranda didžiulės infrastruktūros išlaikymo problemų.
„Visus tuos tinklus, gatves, visas miestų tarnybas reikia išlaikyti vis mažesniam skaičiui gyventojų. Miestai buvo planuojami gerokai didesniam gyventojų skaičiui“, – sako jis.
Tad vandentiekio, vandenvalos, elektros tinklų ir panašiai išlaikymas tampa problema. Be to, atsiranda kita bėda. R. Rudzkio teigimu, jei iš kokio miesto ar miestelio išvažiuoja pernelyg daug žmonių, ypač jei nebelieka kritinės masės jaunų vartotojų, sunku palaikyti paslaugų infrastruktūrą.
„Žiūrėkite, miestelyje dingsta kavinės, dingsta koks nors klubas ir pan. Tada likusiam jaunimui visai nėra kas veikti ir nuobodu tame miestelyje. Negrįžtamas procesas“, – sako jis.
Verslas praranda vartotojus, praranda gerus, aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, tad nebeinvestuoja į plėtrą ir susidaro užburtas ratas. Sumažėjus gerų darbo vietų, jaunimui tuo labiau nebėra ko likti.
„Reikėtų apgalvotos valstybės politikos. Ką gi daryti? Kokios Lietuvos mes norime? Ar mes nusiraminame ir sakome „Ai, ištuštės Lietuva, tai ištuštės“? Liks trys megacentrai, kurie neištuštės, ilgainiui įleisime imigrantų, pavyzdžiui, ukrainiečių, su kuriais neturime didelių kultūrinių problemų, nes jie panašaus mentaliteto. Jeigu mes norime išlaikyti daugiau mažiau tolygų Lietuvos išsidėstymą, kad tie miesteliai nenumirtų, kad Lietuva išliktų tautinė valstybė, kad lietuviai dominuotų, žinoma, strategija turėtų būti kitokia. Man atrodo, kad šiuo metu niekas neatsakys, kokia yra ta politika, nes jos kaip ir nėra. Gal čia mano asmeninis įspūdis, gal ji po kokiais nors užraktais ir paslėpta“, – svarsto R. Rudzkis.
Ne vien verslo interesai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis taip pat mano, kad situacija valstybėje ne kokia. Lietuvoje žmonių skaičius mažėja, mažėja darbuotojų skaičius arba jis neauga taip sparčiai, kaip galėtų. Verslas, prognozuodamas ateitį, labai atsargiai vertina situaciją. Jau dabar laisvų darbo vietų siūloma kelis kartus daugiau, nei randama darbuotojų. Jo manymu, valstybė turėtų labai rimtai susirūpinti. Tai nėra vien verslo interesai. Tokia situacija atsilieps ir valstybės konstitucinių įsipareigojimų vykdymui – iš ko reikės išlaikyti sveikatos, švietimo sistemas.
Tai problema, kuri metams bėgant vis augs. R. Dargio manymu, reikėtų galvoti, kas galėtų subalansuoti situaciją, kad taip sparčiai neaugtų emigracija.
Jo teigimu, verslininkai taip pat galvoja, kaip plėtos verslą. Diegiamos šiuolaikinės technologijos, kurioms nereikia tiek daug darbo rankų. Pasak R. Dargio, dabar naujose gamyklose nėra ilgų konvejerių, prie kurių sėdėtų šimtai žmonių. Tačiau aukštosios technologijos reikalauja ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tad kyla išsilavinimo problemų. Dirbdamas su naujausiomis technologijomis žmogus neretai privalo ne tik turėti programuotojo išsilavinimą, bet ir būti technologu.
Pritraukiant užsienio investicijų, darbuotojų mažėjimas nėra įvardijamas kaip pagrindinė bėda. Daugiau įtakos turi darbo santykiai, valstybinis reguliavimas. Vis dėlto jei investuotojai renkasi Lietuvą, atkreipia dėmesį ir į jos demografinę situaciją.
Situaciją pagerintų keletas dalykų. Vienas jų – paskatos gimdyti daugiau vaikų. Prezidento manymu, valstybė turėtų numatyti tam tikrą paramos paketą jaunoms šeimoms, kad jos nuspręstų auginti daugiau vaikų. Kitas problemos sprendimo būdas yra susijęs su emigrantų susigrąžinimu. Pasak R. Dargio, nemaža dalis žmonių emigravę į ES šalis, kurios santykinai nėra toli. Reikėtų galvoti, kaip juos susigrąžinti.
Trečias kelias – pritraukti imigrantų iš trečiųjų šalių. Jo manymu, šiuo atveju prioritetas turėtų būti teikiamas aukštos kvalifikacijos žmonėms.
R. Dargio manymu, imigrantų klausimą būtų galima išspręsti gana paprastai. Lietuvos aukštąsias mokyklas baigia tūkstančiai trečiųjų šalių piliečių. Kartu su mokslais jiems baigiasi ir viza, tad turi palikti mūsų šalį. Pasak konfederacijos prezidento, tai žmonės, mokęsi mūsų šalyje 4–5 metus. Tai jauni žmonės, daugiau mažiau mokantys lietuvių kalbą, susipažinę su mūsų kultūra, suprantantys mūsų elgseną, turintys čia nemažai draugų. Jis svarsto, jog galbūt reikėtų jiems leisti čia labiau integruotis, dirbti, kurti verslą.
R. Dargio teigimu, jau dabar reikėtų sukurti daugiau galimybių, nes anksčiau ar vėliau teks apie tai galvoti, tik pradėjus anksčiau nereikės taip skausmingai spręsti šio klausimo.
