„Iki šiol nebuvo pakankamai medžiagos, kuri kažkiek nukreiptų į tam tikrą vietą, bet pamažu atsiranda medžiagos, iš kurios atsiranda tas vektorius, į kurią pusę mums eiti“, – BNS sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Pasak paieškas koordinuojančio Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovo Eugenijaus Peikštenio, jeigu palaikus pavyktų atrasti, su jais susiję tapatybės tyrimai gali užtrukti.
„Šiemet numatyta ieškoti Dainavos apygardos partizanų, jų tarpe – ir Kazimieraičio, ir Dzūko palaikų. Archeologiniai darbai truks neilgai, bet tiriamieji darbai truks mažiausiai dvejus metus“, – BNS teigė E. Peikštenis.
Pirmadienį minimos L. Baliukevičiaus-Dzūko žūties metinės – Dainavos apygardos partizanų vadas žuvo 1950 metų birželio 24 dieną Žaliamiškio miške įrengtame bunkeryje, netoli Leipalingio, dabartinėje Druskininkų savivaldybėje.
Netoliese buvo ir J. Vitkaus-Kazimieraičio bunkeris, šalia kurio 1946 metų liepos 2 dieną Pietų Lietuvos partizanų srities vadas žuvo susidūręs su sovietų kariuomene.
Garsus dėl savo dienoraščio
Varėnos rajono meras, istorikas Algis Kašėta po nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais Lietuvos ypatingajame archyve atrado L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį.
„Jame atsiskleidžia jauno žmogaus – idealisto filosofija ir pasišventimas, taip pat ir erudicija. Jis – inteligentas, kuris puikiai perteikė nuotaikas, kuriomis gyveno laisvės kovotojai, ir tą širdies skausmą, ir kovos įniršį dėl žuvusių draugų, dėl to, kas vyksta Lietuvoje bei dėl ateities svajonių“, – BNS sakė A. Kašėta.
Anot jo, 1948-1949 metais mašinėle rašytas partizano dienoraštis yra vienas unikaliausių partizaninio pasipriešinimo liudijimų.
„Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“, – 1948 metų lapkričio 10-ąją rašė L. Baliukevičius-Dzūkas.
Pats partizanas dienoraštyje teigė nenorintis, kad jo užrašai išeitų į viešumą. Žūties atveju, L. Baliukevičius-Dzūkas dienoraštį prašo perduoti jo broliui Kostui.
„Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas“, – dienoraštyje rašė partizanas.
Pasak dienoraštį atradusio A. Kašėtos, atradus partizano užrašus, buvo įvairių minčių, kaip pasielgti, tačiau supratus apie dienoraščio reikšmę istorijai, buvo būtina jį paviešinti.
„Tą pačią sekundę nenutariau. Buvo įvairių pamąstymų, kaip pasielgti. Toks jausmas, kad visgi Dzūkas norėjo, kad dienoraštis būtų paviešintas. Šitą nuodėmę aš prisiėmiau, bet manau, kad ji prasminga, jeigu tai nuodėmė“, – teigė istorikas.
Partizanas – su vienu aukščiausių karinių laipsnių
Pasak A. Kašėtos, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas J. Vitkus-Kazimieraitis tuo metu buvo vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas – jis tarpukariu buvo įgijęs pulkininko leitenanto laipsnį.
„Tai buvo aukšto intelekto, pasišventimo žmogus – tikras idealistas. Jis galėjo rinktis ir kitus kelius – prisitaikymo arba pasitraukimo į vakarus, bet pasirinko kovos kelią ir buvo šventas pavyzdys visiems kitiems kovotojams. Tokio rango žmonių buvo vienetai“, – sakė A. Kašėta.
Jis įsitikinęs, kad J. Vitkų-Kazimieraitį galima laikyti vienu iš centralizuotos partizanų kovos pradininkų.
„Jis turbūt buvo didžiausią įdirbį padaręs, vienijant Dzūkijos partizanus. Jis atvyko iš Kauno į Dzūkijos miškus, pas paprastus kaimo vyrus, susibūrusius į būrius. Jis buvo iškart pripažintas ir priimtas“, – teigė istorikas.
„Jis įkūrė Pietų Lietuvos partizanų sritį, kuri apėmė Tauro ir Dainavos apygardas. Jis žuvo eidamas tokias pareigas“, – pridūrė jis.
Šalia darbų vienijant Lietuvos partizanus J. Vitkus-Kazimieraitis irgi rašė dienoraštį, taip pat leido ir Pietų Lietuvos partizanų srities pogrindinę spaudą.
Artimi A. Ramanausko-Vanago bičiuliai
Tiek L. Baliukevičiaus-Dzūko, tiek J. Vitkaus-Kazimieraičio istorijas tyrinėjęs A. Kašėta teigia, kad abu jie buvo vieno Lietuvos partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago bičiuliai.
„Apie Kazimieraitį labai gražiai atsiliepė Vanagas, kuris jį laikė savo mokytoju. Iš tikrųjų, nors Dzūkas su Kazimieraičiu neturėjo progos susitikti, tačiau ta jungiamoji grandis yra Vanagas“, – sakė A. Kašėta.
Savo atsiminimuose A. Ramanauskas-Vanagas J. Vitkų-Kazimieraitį apibūdino kaip „partizanų idealą“, o L. Baliukevičių-Dzūką – „uoliausiu ir sąžiningiausiu bendradarbiu“.
Kaip ir apie A. Ramanausko-Vanago, taip ir apie L. Baliukevičiaus-Dzūko bei J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų užkasimo vietą ilgą laiką nebuvo turima tikslesnių duomenų.
Abiejų partizanų, kurių palaikų pradedama ieškoti, indėlis yra įprasmintas. J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu pavadinta gatvė Vilniuje, taip pat Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, įsikūręs Kaune. L. Baliukevičiaus-Dzūko žūties vietoje pastatytas atminimo ženklas, taip pat skulptoriaus Roberto Ožalinsko sukurtas paminklinis akmuo.
Muzikos grupė „Skylė“ yra sukūrusi albumą „Broliai“, kurį įkvėpė būtent L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Taip pat juo rėmėsi ir Vytautas V. Landsbergis, sukūręs spektaklį „Bunkeris“.
