Nuo pat vaikystes buvau tikras gyvsidabris – visur manęs buvo pilna, visada buvau įvykių sūkuryje, nepraleidau progos nei muštis, nei iškrėsti išdaigą ir t.t. Kad ir kokiomis veiklomis užsiėmiau, energija visuomet sruvo per kraštus ir niekas negalėjo niekaip manęs nuraminti. Kaip ir priklauso padūkusiam berniūkščiui, užaugau svajodamas apie automobilius – be bokso kriaušės daužymo mane labiausiai domino krapštymasis su tėčiu prie mašinos.
Sukruvintas jaučiausi „kietas“
Ir štai, po daug metų pagaliau atėjo ta didi diena, kai būdamas 19-kos metų laikiausi teises. Susirinko visa palaikymo kompanija su stilingomis plikomis šukuosenomis ir odinėmis striukėmis bei, žinoma, tuo metu nauju „mersu“. Vairavimą, savaime suprantama, išlaikiau iš pirmo karto. Dėl teorijos teko pasistengti – rezultatų davė tik antras kartas ir tai „ant ribos“. Paėmus teises į rankas užplūdo toks pasitikėjimas savimi, kad būčiau iškart puolęs lenktyniauti su bet kuriuo „Formulės-1” lenktynininku. Ir, deja, reali galimybė parodyti savo „beprotiškai tobulus“ gebėjimus pasitaikė visai netrukus...
Po savaitės buvome suplanavę atokioje sodyboje švęsti draugų gimtadienius. O čia dar teisės išsilaikytos – dar viena puiki proga paūžti! Laikas bėgo nepastebimai – išskirtinė kompanija, daug juoko ir linksmybių, tik netrukus ėmė trūkti alkoholio. Mano draugas, tuo metu buvęs blaiviausias iš visų, sėdo už savo mašinos vairo, bet aš, vos pastovėdamas ant kojų, vis reikalavau duoti man... Nes juk aš išlaikiau teises iš pirmo karto! Svaigdamas nuo savo paties „kietumo“ sukeltos euforijos pasiekiau, ko norėjau – netrukus rankomis spaudžiau vairą, o koja – greičio pedalą. Buvau toks girtas, kad vairavau primerkęs vieną akį – kad kelias matytųsi geriau. Bėgių perjungimą palikau draugui – pats, abiem rankomis pakibęs ant varo, pradėjau „raliuoti“... Bėdos ilgai laukti neteko: pasitaikė kalniukas, ir išgirdau, kaip mano draugas pradėjo nesavu balsu šaukti „stabdyk“... Toliau tik juoda juoda tamsa.
Taip pat skaitykite:
Atsipeikėjęs supratau, kad guliu ant žemės, o virš manęs palinkęs draugas, kurio iš išgąsčio perkreiptas veidas nežadėjo nieko gero... Vaizdas paryškėjo, kai jis man nuo veido nuvalė kraują. Atsistojus ir apsidairius „ištiko“ tikrai ne patys maloniausi vaizdai – automobilis buvo visiškai sumaitotas – nuo kalniuko dideliu greičiu rėžėmės tiesiai į rąstų krūvą. Iš šventės atvykę draugai ėmėsi „tvarkyti situaciją“: nulupo nuo sudaužyto automobilio numerius ir nustūmė jį į šalikelę. O mus su draugu... pargabeno atgal į šventę. Ir nors buvom per plauką nuo tragedijos, aš niekaip negalėjau nustoti juoktis... Juoktis dėl to, kad mano draugas nosimi sulaužė visą priekinę panelę, o pats mačiau savo sužalotą veidą, dėl kurio jaučiausi tarsi koks „kietas“ veiksmo filmo herojus. Ir ne, tikrai nesigailėjau ir neatgailavau – aš tapau vakaro ir daugelio kompanijos istorijų „vinis“.
Tiesa, taip nemanė gydytojai, kuriuos aplankėme kitą dieną. Pamatę sužalotus veidus jie negalėjo pažadėti, kad randai suaugs tinkamai. Bet tokiems, matyt, tikrai sekasi. Suaugo gerai. Ir nors apie tą istoriją vis pasikalbėdavom, mums ji tuo metu atrodė kaip nuotykis, o ne kaip pamoka... Gal todėl praėjus keliems metams laukė kitas išbandymas...
Noras parodyti įspūdį merginai baigėsi prie stulpo
Visada mėgdavau paspausti greičio pedalą daugiau nei leidžia taisyklės, tad ir ta diena buvo niekuo neišskirtinė. Visą dieną laksčiau po Vilnių, o vakare, netikėtai sutikęs keletą draugų, nusprendžiau su jais išlenkti porą bokalų alaus. Žinoma, viskas taip nekaltai nepasibaigė – prisiminiau, kad vakare turiu susitikimą su mergina. Tad vienu mauku išgėręs pusę bokalo išskubėjau link savo automobilio.
Turbūt ne vienas pagalvojo, kad tokio kelių erelio kieme laukė BMW ar „mersas“. Ne. Vairavau dar galingesnę sportinę „Toyota“. Kaip ir priklauso dvidešimtmečiui testosterono ir alaus suskystintomis smegenimis, įšokau į savo automobilį galvodamas tik apie tai, koks geras vakaras laukia ir kaip greičiau nusigauti „į vietą“.
Iki panelės namų, nuo pasibuvimo su draugais vietos, reikėjo pravažiuoti beveik pusę miesto. Žinodamas, kad šiek tiek užtruksiu, greičio pedalą ėmiau spausti vos įsėdęs į automobilį. Be abejonės, dar reikėjo ir pasipuikuoti prieš draugus – iš stovėjimo aikštelės išlėkiau su „prakasais“. Lėkiau per visą miestą nemažu greičiu – svaigino kiekvienas posūkis, kuriame suvaldydavau ant šlapios nuo lietaus kelio dangos slystantį galingą automobilį. Pasitikėjimas savimi augo sekundėmis, o su juo – ir mano tariamas meistriškumas. Kol galiausiai iki merginos namų buvo telikęs vienas posūkis... Ir ta maža gatvele įsibėgėjęs sugalvojau įčiuožti į jį kaip tikras asas. O mano „Toyota“ tik persikreipė ir atsisakė klausyti... Nesuveikė jokie bandymai ištiesinti – pusiau šonu dideliu greičiu nučiuožiau tiesiai į kelio atitvarą, jį peršokau ir žiebiau į stulpą. Visa laimė, kad toje vietoje nebuvo jokių stotelių...
Po smūgio pirma mintis buvo, ar kas nors tai matė. Apsidariau aplink – vėlu ir tik vienas automobilis, sustojęs tolėliau, laukė. Ot, idiotas, pagalvojau, ne kad prieitų ir pasidomėtų, bet tikriausiai jau skambina policijai. Nutaisęs grėsmingą veido išraišką išlindau pro langą ir pradėjau rėkti: „Ko žiūri?“. Žmogus man pamirksėjo žibintais, turbūt suprasdamas, kad su tokiu kelių gaideliu neverta prasidėti, ir nuvažiavo savais keliais. O aš mėginau iš ten kuo greičiau pasišalinti... Galiausiai su sulaužyta priekine pakaba, kreivais ratais ir besivelkančiu bamperiu pajudėjau link savo namų. Grįžęs gerai paslėpiau automobilį ir jau kitą dieną jį atidaviau taisyti meistrams.
Po tos avarijos proto ir vėl nepadaugėjo – juk buvau dar visai jaunas vyras su milžinišku energijos perteklium, kuriam po kiekvieno pasivažinėjimo išgėrus, palakstymo po miestą niekada nė į galvą nešaudavo, jog esu neatsakingas kvailys, kuriam ir vėl labai pasisekė.
***
Dabar daug diskutuojama dėl vairuotojų amžiaus, automobilio galingumo ir t.t. Galite mane smerkti dėl veidmainiškumo kiek tik norite, bet aš labai palaikau 0 promilių įstatymą ir visiškai sutinku, kad jaunimas turėtų vairuoti tik tam tikro galingumo automobilius. Sakysite, kad aš jau pasimėgavau, o dabar po manęs nors ir tvanas? Ne, aš tik praėjus beveik dešimtmečiui nuo „nuotykių“ galiu pasakyti, kad esu beprotiškai laimingas ir sėkmingas žmogus, kuris už kvailystes ir jaunystės karštį sumokėjo tik sudaužytais automobiliais ir savo randais.
Labai gaila, bet puikiai tą situaciją apie jaunimėlį ir jo skystokas smegenėles iliustruoja pagarsėjąs įvykis Vilniuje, kai testosterono paveiktas vaikinukas, norėdamas pasirodyti prieš merginą, paspaudė ir nesuvaldęs automobilio rėžėsi į stotelę, sužalodamas daugybę žmonių. O kai pagalvoju, kad to vaikinuko vietoje prieš daug metų galėjau ir pats atsidurti, net šiurpas nukrečia.
Visi pasikeičiame, bet vien sukrečiančių įvykių negana, tam reikia ir proto, kuris atsiranda tik su amžiumi. Gerai tiems žmonėms, kurie iš prigimties yra ramesnio būdo ir jiems nereikia labai keistis. Bet tokie jaunųjų kelių erelių, kuriems rūpi tik linksmybės, merginos ir adrenalinas, niekada nesupras, o aš suprantu. Vyrai, neskubėkit, nesipuikuokit, vairuokit atsakingai ir saugokit save ir aplinkinius.