I. Jarašiūnaitė pastebi, kad vedybinės sutartys kasmet populiarėja. Tai nereiškia, kad jas pasirašantieji galvoja apie skyrybas – žmonės ima suvokti, kad vedybinėsutartis padeda užtikrinti darną bei saugumą tiek santuokos metu, tiek jai nutrūkus.
Anksčiau vedybines sutartis pasirašydavo tik pasiturintys asmenys, tačiau dabar jomis domisi ir jas sudaro jaunos poros. Pasak teisininkės, taip yra todėl, kad šiais laikais žmonės labiau edukuoti apie santuokos nutraukimo pasekmes.
„Pati vedu mokymus apie santuokos nutraukimo teisines pasekmes bei kaip nuo jų gali išgelbėti vedybinės sutartys, tad labai aiškiai matau, kad šių mokymų auditorija yra gana jauno amžiaus“, – komentuoja I. Jarašiūnaitė.
Vedybinės sutartys: rūšys, pliusai ir minusai
Vedyinės sutartys būna dviejų rūšių – ikivedybinės ir povedybinės. Kaip sufleruoja pavadinimas, ikivedybinė sutartis sudaroma iki santuokos ir įsigalioja nuo jos įregistravimo, o povedybinė sutartis gali būti sudaroma bet kada asmenims jau esant santuokoje. Tačiau kuo iš esmės skiriasi šie dokumentai?
Ikivedybinė sutartis nustato būsimų sutuoktinių turtines teises ir pareigas (t. y. kaip bus valdomas turtas) būsimos santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).
I. Jarašiūnaitė pastebi, kad ikivedybinės sutartis neretai asocijuojamos tik su pasiturinčiais asmenimis, tačiau tai yra mitas.
„Vedybinės sutartys gali būti naudingos ir tiems žmonėms, kurie didelių turtų neturi, pavyzdžiui, ikivedybinės sutartys pasitarnauja tiems, kurie dar gyvendami kaip sugyventiniai bendromis lėšomis įgija turto, tačiau jis registruotas tik vieno iš sugyventinių vardu. Tam, kad ateityje nekiltų problemų, su ikivedybine sutartimi galima nurodyti, kad minėtas turtas yra bendra nuosavybė“, – paaiškina teisininkė.
Povedybinė sutartis gali būti naudinga tada, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutuoktiniams nebetinka įstatyme nustatyta tvarka, pagal kurią skyrybų atveju turtas būtų dalinamas per pusę.
„Pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių nori kurti verslą ar įgyti turto ir nenori jo dalinti. Povedybinės sutartys taip pat pasitarnauja ir tuomet, kai sutuoktiniai investuoja nevienodą dydį lėšų į perkamą turtą ir nori, kad jis jiems priklausytų abiems, bet ne po pusę, o kitokia proporcija, tarkime, vienam priklausytų ketvirtadalis, o kitam – trys ketvirtadaliai. Tiek povedybinės, tiek ikivedybinės sutartys padeda apsaugoti kaupiamą pensiją, nes skyrybų atveju ir ji gali būti dalinama pusiau“, – sako I. Jarašiūnaitė.
Skiriantis turtas ne visada dalijamas per pusę
Nors vedybinės sutartys populairėja, tyrimai atskleidžia, kad lietuviai vis mažiau tuokiasi. Pernai, palyginus su 2022-aisiais, santuokų skaičius sumažėjo 11 proc. – nuo 16 tūkst. iki 14 tūkst.
O skyrybų Lietuvoje išlieka daug. Keletą metų iš eilės ištuokų skaičius viršija 7000. Pernai skyrybų, palyginus su 2022 metais, buvo 117 daugiau. Daugiau nei pusė pernai išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų.
Visgi skyrybos yra rimtas klausimas ne tik iš psichologinės, bet ir materialinės pusės. Bene pagrindinė priežastis, kodėl besiskiriančios poros eina kryžiaus kelius teismuose (o kai kuriais atvejais konfliktuoja ir jiems pasibaigus), yra turto dalybos. Teisininkė paaiškina, kad dalijantis turtą gali būti įvairių niuansų.
Įprasta manyti, kad skyrybų proceso metu sutuoktinių turtas bus padalintas per pusę. Tokia yra bendroji tvarka – teisės aktai numato, kad turtas, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė ir turto dalys yra lygios po 50 proc. Vadovaujantis šia nuostata, skyrybų atveju turtas dalijamas per pusę. Tačiau tai nėra absoliuti taisyklė, pažymi I. Jarašiūnaitė.
„Ji negalioja tais atvejais, kai sutuoktiniai buvo sudarę vedybų sutartį, su kuria buvo nukrypta nuo įprasto sutuoktinių turto teisinio režimo.
Nuo turto dalijimo per pusę kartais galima nukrypti net ir tais atvejais, kai vedybų sutarties sutuoktiniai nėra sudarę. Teismas gali priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes“, – komentuoja teisininkė.
Sugyvetinių turto klausimai stringa
Turto klausimus spręsti dar sudėtingiau, kai skiriasi pora, kurie nebuvo oficialiai susituokę. Anot I. Jarašiūnaitės, taip yra todėl, kad neturime partnerystės įstatymo, kuris šiuos klausimus sureguliuotų. Kitaip tariant, nėra taisyklių, kaip dalinti sugyventinių įgytą turtą.
„Skiriantis sugyventiniams ir sprendžiant turto pasidalinimo klausimus kiekvieną atvejį vertiname individualiai. Vienais atvejais sugyventinių turtas lieka kiekvieno iš jų asmeniniu turtu ir tarpusavyje nėra dalintinas, kitais atvejais, nustačius, kad sugyventiniai turėjo tikslą kartu įgyti turtą bei kitas svarbias aplinkybes, galime vienaip ar kitaip turtą padalinti abiems“, – pasakoja I. Jarašiūnaitė.
Baigiantis Seimo pavasario sesijai, valdantieji į darbotvarkę ketino įtraukti Civilinės sąjungos įstatymo priėmimą. Vis dėlto paskutinę sesijos dieną konservatorių frakcijos Seime seniūnas Andrius Vyšniauskas patvirtino, kad šio klausimo darbotvarkėje nebus.
Civilinės sąjungos įstatymo projektas numato, kad ją sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.
Lietuvoje partnerystė šiuo metu nėra įteisinta nei vyro ir moters, nei vienos lyties poroms. Ankstesni bandymai tą padaryti parlamente buvo nesėkmingi.
Turtas, apie kurį nutylima
Būna, kad skyrybų metu turtas padalijamas per pusę, bet vienas iš sutuoktinių vis tiek išlošia labiau – kaip taip įmanoma?
Pasirodo, esti kitoks, nematerialus turtas, apie kurį dažnai nutylima. Kaip paaiškina, I. Jarašiūnaitė, nematerialus turtas yra karjeros pasiekimai, darbinės pareigos ir profesiniai įgūdžiai. Kuo daugiau tokio „turto“ sukaups vienas iš sutuoktinių, tuo sklandžiau jam klostysis gyvenimas po skyrybų.
„Dažna šeima pasirenka tokį šeimos modelį, pagal kurį vienas iš sutuoktinių didelį dėmesį skiria savo karjerai, kad gautų aukštesnes pareigas, uždirbtų kuo didesnę algą ir tokiu būdu galėtų finansiškai aprūpinti šeimą, kol kitas sutuoktinis nors darbo ir nemeta, tačiau visa savo laisvą laiką po darbo valandų skiria buičiai – rūpinasi vaikų poreikiais, tvarko namus, gamina maistą ir kitaip rūpinasi buitimi.
Kol šeima gyvena darnoje, toks modelis skamba labia logiškai – kartu kaip komanda sutuoktiniai dirba ties šeimos gerove. Vienas pasirūpins finansais, kitas buitimi. Niekas net negalvoja apie tai, kad toks šeimos modelis yra labai pavojingas, nes galvodami apie skyrybas mąstome tik apie materialaus turto padalinimą“, – pabrėžia teisininkė.
Tačiau jei pora yra susituokusi ir nėra kitų kliūčių, skyrybų atveju turtas bus dalijamas pusiau – tad kur rizika?
„Rizika yra ta, kad skyrybų atveju materialų turtą galėsime padalinti pusiau, o karjeros pasiekimų – ne. Taigi po santuokos nutraukimo vienas sutuoktinis, kuris fokusavosi į karjerą, uždirbs kelis kartus didesnę algą ir jo gyvenimas po skyrybų bus materialiai geresnis nei to, kuris santuokos metu fokusavosi į vaikus ir buitį, o karjerą paliko antrame plane. Abu sutuoktiniai santuokos metu bus „pradirbę“ vardan šeimos gerovės, tačiau vienas už tai apdovanojamas didesniu atlyginimu, o kitam tik pasakoma „ačiū“, – paaiškina I. Jarašiūnaitė.
