Apie kasdien į aplinką patenkančių mikroskopinių plastiko dalelių poveikį gamtai ir žmonių sveikatai mokslininkai kasdien pateikia vis daugiau atsakymų.
Paklausta, koks yra šios problemos mastas ir kiek mikroplastiko kasmet patenka į aplinką, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto profesorė dr. Violeta Kaunelienė teigė, kad tai pamatuoti yra kiek keblu.
„Vertinimai išties yra kiek skirtingi, štai naujausiame žurnale „Science“ skelbiama, kad nuo 10 iki 40 mln. tonų – taigi diapazonas didžiulis. Laikoma, kad nieko nedarant iki 2040-ųjų šis kiekis padvigubės.
Bet gal skaičiuojant tomis tonomis mums sunku suprasti, ką tai reiškia, verčiau gal reikėtų pakalbėti, kur atsiduria tie nano ir mikroplastikai ir kaip galimai mus veikia“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ eteryje.
Iš kur atsiranda mikroplastikas?
Kaip pasakojo V. Kaunelienė, mikroplastikai skirstomi į pirminius ir antrinius. „Pirminiais vadiname tuose, kurie specialiai yra dedami į tam tikrus gaminius, pavyzdžiui, kosmetikos priemones, dantų pastas kaip abrazyvinė medžiaga. Antriniai plastikai susidaro jau yra didesniems plastikams“, – kalbėjo mokslininkė.
Sutariama, kad mikroplastiku vadinamos visos plastiko dalelės, mažesnės už 5 milimetrus.
„Tačiau realus diapazonas yra gana didelis – jei 5 mm plastiką matysime akimi, bet yra žymiai smulkesnių dalelių, kurių nematome. Daugiausiai yra antrinio mikroplastiko, kurio yra du pagrindiniai šaltiniai – sintetinė tekstinė, lemianti apie trečdalį taršos.
„Į žmogaus organizmą šis plastikas patenka visais trimis ekspozicijos būdais – tiek per burną prarijus, tiek įkvėpus, tiek ir per odą.“
Dar vieną dalį sudaro nusidėvinčios automobilių padangos, o toliau lieka visi kiti šaltiniai, įskaitant įrančius stambesnius plastikus, iš higienos priemonių, yrant dažams ar kitiems polimerinių medžiagų turintiems produktams“, – aiškino pašnekovė.
Kalbėdama apie sintetinius drabužius V. Kaunelienė pastebėjo, kad didžioji dalis mikroplastiko atsiskiria skalbimo metu, tačiau tam tikra dalis nudulka nuo gaminio jį dėvint.
Kaip mikroplastikas patenka į organizmą?
Klasikiniai nuotekų valymo įrenginiai pašalina tik dalį mikroplastiko, kuris daugiausiai pereina į nuotekų dumblą. Tad tam tikra jo dalis išleidžiama į paviršinius vandens telkinius.
„Taip pat mikroplastiko turime atmosferoje – kas yra nuo padangų miesto dulkėse. O į žmogaus organizmą šis plastikas patenka visais trimis ekspozicijos būdais – tiek per burną prarijus, tiek įkvėpus, tiek ir per odą“, – vardijo ji.
Paklausta, ar iš esmės dar turime švaraus, mikroplastiku neužteršto vandens, pašnekovė priminė, kad geriamajam vandeniui dauguma naudojame požeminį ir švarų vandenį.
„Bet turime prisiminti, kad vandentiekio vamzdžiai šiais laikais daugeliu atvejų jau yra plastikiniai, taigi tam tikras mikroplastiko atsispyrimas gali būti iš vamzdžių. O jei vartojame vandenį buteliukais, tokiame vandenyje paprastai yra daugiau mikroplastiko negu vandenyje iš čiaupo.
Taip yra dėl keleto priežasčių – plastiko irimą labiausiai skatina ultravioletinė spinduliuotė. Šie buteliukai vis tiek būna laikomi šviesoje, be to, galimas mechaninis poveikis, jei jis ypač kažkaip lamdomas, atsiskirs dar daugiau mikroplastiko.
Taip pat jo atsiskyrimas priklauso nuo temperatūros – jei mūsų buteliukas ar gertuvė pabus keletą savaičių automobilyje, patirs labai karštą fazę ir po to atvės, tokio vandens neturėtume gerti“, – patarė V. Kaunelienė.
Nėra žmogaus, kuriame neaptiktume plastiko
Pašnekovės teigimu, nors tyrimų yra daroma daug, dar nėra aiškaus atsakymo į jo daromą žalą aplinkai ir žmogaus sveikatai.
„Bendras principas, matyt, yra toks, kad kuo mažesnė dalelė – tuo didesnis pavojus. Su visomis dalelėmis, kurias įkvepiame ar suvalgome, galioja tas pats principas.
Labiausiai mums kenksmingi yra nanoplastikai, nes dalį mikroplastikų mūsų organizmas prafiltruoja ir nepraleidžia į organizmą. Tuo metu smulkiausios dalelės patenka“, – komentavo specialistė.
„Turbūt nėra žmonių, kurių organizme nebūtų aptinkama plastiko.“
Ji pasakojo, kad tyrimais plastikas jau aptiktas žmogaus kraujyje. Vadinasi, praktiškai jo yra visuose audiniuose:
„Viena naujų publikacijų iš Kinijos – buvo atlikti nėščių moterų kraujo tyrimai, po gimdymo – vaisiaus vandenyje, placentoje. Deja, bet mikroplastikai nustatyti ir bambagyslėje.
Be abejo, kūdikiai nebuvo tirti, bet jei jau šių medžiagų yra bambagyslėje, tai patenka ir į kūdikių organizmus. Realiai turbūt nėra žmonių, kurių organizme nebūtų aptinkama plastiko.“
Kuo pavojingas mikroplastikas?
Kalbėdama apie mikroplastiko žalą V. Kaunelienė pasakojo, kad visų pirma jis ląstelėms sukelia oksidacinį stresą. O tai gali sąlygoti labai daug įvairių susirgimų – įvairius uždegiminius procesus, vėžinius susirgimus, mat yra veikiamas laisvųjų radikalų formavimasis.
„Kai kurie nanoplastikai gali pereiti ląstelių membranas ir patekti į ląstelės vidų, kas gali sukelti ir kai kurių ląstelių žūtį. Pavyzdžiui, neuronai yra labai jautrūs tokiai pažaidai. Turime suprasti – jei žūsta neuronai, tai gali sukelti neurodegeneracinius susirgimus.
„Galima daryti prielaidą, kad mikroplastikai daro poveikį vaisingumui.“
Tačiau labai sunku išskirti vieną aiškią priežastį, kad tam tikrą ligą sukėlė ši medžiaga, jei kalbame tik apie aplinkos veiksnius, nekalbant apie kitus dalykus, kurie veikia sveikatą – genetiką, gyvenimo būdas ir pan.“ – pastebėjo pašnekovė.
Vis tik yra atlikta tam tikrų tyrimų, kai ištirtas mikroplastikų kiekis vyrų ir šunų sėklidėse.
„Įdomu, kad nustatyti kiekiai žmonių sėklidėse buvo tris kartus didesni nei šunų. Tą būtų galima aiškinti tuo, kad žmonės vis tik daugiau kontaktuoja su plastiku nei gyvūnai.
Be to, buvo nustatyta tam tikra koreliacija tarp polivinilchlorido (PVC) ir PET nanoplastikų dalelių sėklidėse ir sumažėjusios jų masės ir sumažėjusio spermatozoidų skaičiaus. Taigi galima daryti prielaidą, kad mikroplastikai daro poveikį vaisingumui“, – nurodė profesorė.
Dar didesne problema – plastiko priedai
Be kita ko, V. Kaunelienė atkreipė dėmesį, kad kartais ne pats mikroplastikas yra problema, o jo priedai: „Gaminant polimerines medžiagas technologiškai reikalingi tam tikri dalykai, pavyzdžiui, plastifikatoriai, kad plastikas būtų pakankamai elastingas, stabilizatorriai, degumą mažinančios medžiagos.
Šie priedai nėra chemiškai surišti su polimeru ir kada mikroplastiko dalelės patenka į organizmą, jie gali gana lengvai atsipalaiduoti. Ir ftalatų, bisfenolio, kas yra plastifikatoriai, poveikis gali būti reikšmingesnis.“
Specialistė priminė, kad šios medžiagos yra priskiriamos endokrininę sistemą ardančių medžiagų grupei – jos neigiamai veikia ne tik daugelį endokrininės sistemos organų, bet ir reprodukcinę sistemą.
Dėl plastikinių šiaudelių – nevienareikšmis atsakymas
Paklausta, ar yra išskirta, kuriose šalyse vanduo ir oras labiausiai užteršti plastiku, V. Kaunelienė teigė, kad tą įvardyti sudėtinga: „Plastiko vartojimas yra labai plačiai paplitęs tiek išsivysčiusiose, tiek trečio pasaulio šalyse.“
Ką galima sveikatos labui padaryti buityje – vengti plastikinės taros tiek vandeniui, tiek maisto produktams. „Žinoma, plastikas turi daug privalumu, bet galima išsiversti be jo. Galbūt verta pagalvoti ir apie sintetinių audinių naudojimą ir to atsisakymo“, – pastebėjo ji.
Be to, specialistė kartu konstatavo, kad plastinių šiaudelių ir kitų įrankių keitimas popieriniais – dar vienas diskusijų objektas.
„Su plastikiniais šiaudeliais yra kontraversijos – juos pakeitus popieriniais yra kita problema. Popierius juk sugeria vandenį, todėl paviršius yra dengiamas arba tam tikru plonu plastiko sluoksniu, arba dar blogiau – dedama perfluoralkilintų medžiagų.
O jos dabar irgi yra karštoji problema aplinkosaugos srityje, nes tai laikoma amžinaisiais teršalais, kurie neskyla ir turi daug neigiamo poveikio. Manyčiau, svarbiau yra, ar mes tinkamai sutvarkome tą plastiką, kurį naudojame, nes kai kurie pakeitimai būna kiek butaforiniai“, – pastebėjo ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
